Šioje svetainėje galite susipažinti su originaliu Šiaulių universiteto Inter-studia humanitatis leidiniu, filosofo Gintauto Mažeikio knyga: "Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika". Spausdiname knygos turinį ir išsamų autoriaus įvadą.

TURINYS

Pratarmė … 5

1. Įvadas … 8

2. Pragmatizmo ir sociokultūrinės antropologijos sąveikos … 35
2. 1. Įsitikinimas ir elgesys socialinės konkurencijos požiūriu …37
2. 2. Pasitikėjimas ir socialinis įpročio įteisinimas … 42
2. 3. Bendruomenė – socialinių įpročių subjektas … 47
2. 4. Įprastinis elgesys ir epistemologinis biheviorizmas … 49
2. 5. Sociokultūriniai žodynai … 56
2. 6. Pragmatinė hermeneutika … 58
2. 7. Baigtinių žodynų literatūriškumas … 59
2. 8. Pragmatinė ironija … 63
2. 9. Reliatyvizmas … 65
2. 10. Viešosios nuomonės balansas … 66
2. 11. Tikėjimų sfera … 69
2. 12. Nenutrūkstanti baigtinio žodyno kaita: idėjų
istorija ir tautiškumas … 70
2. 13. Ko-reikšmingumas ir institucionalizmas … 75
2. 14. Moralinės vertybės ir elgesio formos … 83
2. 15. Filosofinės, kritinės kalbos pragmatika … 86
2. 16. Pragmatiniai reikalavimai filosofijai … 87
2. 17. Pragmatizmas ir kultūrinis kairumas … 90

3. Socialinė viltis ir kultūrinė antropologija … 93

4. Ontologija: realybės geluonis … 102

5. Etinė tikrovės dimensija: herojaus spindesys … 110

6. Gnoseologija: heterogeniški prisiminimai … 118
6. 1. Atminties institucionalizavimas … 129
6. 2. Praeities aspiracijos … 139
6. 3. Identifikuojančios atminties ribos … 144
6. 3. 1. Kognityvinis individuacijos šėlsmas … 144
6. 3. 2. Kultūrinės atminties dermės … 147

7. Sąmoningas lojalumas … 149


8. Sociokultūrinės kooperuotų studijų prielaidos … 153
8. 1. Edukologinis įvairovės ir žmogiškųjų išteklių gausinimas … 158
8. 2. Ritualas ir šventė, stiprinantys bendruomenės kooperaciją … 160
8. 3. Ekonominis pragmatizmas … 164
8. 4. Pragmatinė pilietiškumo plėtra … 165

9. Naujieji žodynai ir neosimbolizacija: graffiti atvejis … 173

10. Neošamanizmo „kelionės“ … 188

11. Flux, popkultūra ir haute couture … 212

12. Maginio mąstymo logika … 224
12. 1. Sakralioji magija … 229
12. 2. Jeano Gebserio maginio mąstymo teorija … 237
12. 3. Pasaulio desakralizacija … 244
12. 4. Maginis ir mokslinis mąstymas … 246
12. 5. Maginio mąstymo pragmatika ir sekuliarus magiškumas … 249
12. 6. Mokslo metafizika … 250
12. 7. Socialinė-politinė magija … 252
12. 8. Maginio mąstymo kontrolė … 258
12. 9. Mąstymo formų fabrikavimas … 259

13. Pakeistinės mąstymo formos ir propagandos
subjekto konstravimas … 262
13. 1. Susvetimėjimas … 266
13. 1. 1. Hegelio paralelės … 266
13. 1. 2. Marxo paralelės … 271
13. 1. 3. Neomarksizmo paralelės … 275
13. 2. Marxo paverstinės formos koncepcija … 278
13. 3. Klaidingos sąmonės problema … 283
13. 4. Simbolinio mąstymo ir pakeistinio mąstymo sąsajos … 290

14. Lokalus žinojimas ir hermeneutika … 292
14. 1. Apžadų tradicijos … 306
14. 2. Vestuvių hermeneutika … 314
14. 3. Lokalus žinojimas globalizmo akivaizdoje … 317

15. Pabaiga … 327

Summary … 329

Asmenvardžių rodyklė … 345


PRATARMĖ

Pradžioje ši monografija buvo sumanyta kitu pavadinimu: „Filosofiniai-antropologiniai Lietuvos brėžiai“ ir turėjo būti skirta kultūrinei bei socialinei antropologinei Lietuvos tikrovės analizei. Tuo tikslu buvo ketinama pasiremti asmeniniais ir kartu su studentais atliktais antropologiniais Lietuvos kasdienybės tyrimais, apimančiais 1986–2002 metus, bei apibendrinti patirtį ir įgūdžius, įgytus skaitant socialinių diskursų analizės ir socialinės antropologijos kursus Vilniaus universitete ir Šiaulių universitete. Tačiau daugelis minėtų tyrimų buvo susisteminti, apibendrinti ir kaip straipsniai publikuoti įvairiuose leidiniuose (pavyzdžiui, apie Lietuvos turgaus socialinę ir kultūrinę aplinką, apie kultūros situaciją Šiaulių mieste, apie neįgaliųjų socialinio dalyvavimo reiškinį, apie kultūros industrijos tyrimus Lietuvoje). Pagaliau dėstydamas analitinės antropologijos kursą Atviros visuomenės kolegijoje pastebėjau, kad daugeliui tada dar spaudai rengiamoje monografijoje išsakomų teiginių būtinas kruopštesnis teorinis filosofinis ir antropologinis pagrindimas. Buvo įdomu nagrinėti šiuolaikinės socialinės ir kultūrinės antropologijos, jos pragmatinių ir postmodernių požiūrių santykį su šiuolaikine filosofija bei joje gvildenamomis problemomis. Tradicinė filosofinė antropologija, siejama su Arnoldo Gehleno, Helmutho Plessnerio ar Maxo Schelerio vardais, negalėjo atsakyti į postmoderno filosofijos keliamus klausimus arba jos teikiami atsakymai netenkino knygoje plėtojamos pragmatinės nuostatos bei kūrybiškumo principų. Iššūkiai filosofinei antropologijai, kuriuos kelia globalizacija ir istoricizmo kritika, fragmentacija ir vartotojiškos viesuomenės raida, kultūrinės ir kūrybinės industrijos, socialinės sanglaudos poreikiai ir socialinių tinklų plėtra, žmogiškojo kapitalo samprata ir hegemoninių diskursų dekonstrukcija, reikalavo naujų sprendimų. Mąstymas, kurį daugiausia išplėtojo neokantinė filosofija, pavyzdžiui, Ernestas Cassireris, netenkina šiuolaikinių fenomenologinių, hermeneutinių, postanalitinės filosofijos, neopragma-tizmo filosofijos lūkesčių. Todėl teko keisti daugelį tų samprotavimo būdų, kuriais naudotasi ankstesnėse mano knygose: Renesanso simbolinis mąstymas (1998) ir Paraštės: minčių voratinkliai (1999), kuriose jaučiama stipri neokantinė dvasia bei heidegeriškos aspiracijos. Dalį atsakymų į naujesnius klausimus radau antropologo Cliffordo Geertzo, kultūros industrijos tyrinėtojo Stuarto Hallo ir Jacques Derrida pasekėjų diskusijose. Ne mažiau svarbus pasirodė ir neopragmatinis Richardo Rorty įsiterpimas į šią filosofinę-antropologinę diskusiją.
Skaitytojų dėmesiui siūloma knyga toliau plėtoja kooperuotų studijų tematiką, kuri tiesiogiai susieja pragmatinį ir taikomąjį mokslų aspektą su universitetiniais tyrinėjimais, regioniniais interesais ir šiuolaikiniais globalizacijos iššūkiais. Iš dalies ši tema jau buvo nagrinėta knygoje Kooperuotos studijos (2003) bei leidinyje Kooperuotų studijų vadovas (2004). Tokio pobūdžio taikomasis filosofinės antropologijos aspektas rodo pragmatinio požiūrio pritaiko-mumą ir interdiscipliniškumą, kurie tampa labai svarbūs šiuolaikiniame itin heterogeniškame, multidimensiškame pasaulyje.
Monografijoje buvo siekiama kuo maksimaliau realizuoti interdiscipliniškumo ir jį atitinkančio dialogiškumo nuostatas. Kartais skaitytojui pateikiami filosofiniai, neopragmatiniai ar analitiniai ekskursai užgožia lietuviškąją tematiką, tačiau, tikiuosi, ne visai. Monografijoje pavyko pasinaudoti kai kuriais tyrimais, susijusiais su jaunimo subkultūromis, meniniais-simboliniais reiškiniais, neošamaniz-mu, maginio mąstymo logika, maginio ir propagandinio pasaulio aiškinimo panašumais bei lokalaus žinojimo trajektorijomis.
Monografiją bandžiau sieti ir su naujo Šiaulių universitete formuojamo žurnalo Inter-studia humanitatis idėja. Šio žurnalo principai postmodernistiškai svyruoja nuo renesansinių studia humani-tatis idealų, kurie vis dar apčiuopia būties atvertį ir žmogaus raidos problematiką, iki radikalių postmodernaus, postkolonialinio žurnalo Critical Inquiry idėjų, kuriomis pulsuoja laisvas šiuolaikinis mąstymas, skatinantis įveikti šabloniškus vertinimus, stereotipiškus įsitikinimus, centruojančius diskursus.
Esu dėkingas savo žmonai, edukologei ir filosofei Natalijai Mažeikienei, už diskusijas dėl daugelio temų turinio, literatūrologui Vigmantui Butkui už taiklias redakcines pastabas, filosofams Alvydui Jokubaičiui ir Leonidui Donskiui už intelektualius pokalbius kai kuriomis monografijoje svarstomomis temomis, menotyrininkui Virgi-nijui Kinčinaičiui už tą dvasios radikalumą, kuris nuolat buvo iššūkis monografijoje keliamiems klausimams, Hubertui Smilgiui už institucinį pakantumą autoriui, kuris nuolat keitė monografijos pavadinimus ir iš dalies turinį.



1. ĮVADAS

Pragmatinę antropologiją, atstovaujamą pirmiausia Rorty, su Immanuelio Kanto pragmatine antropologija sieja bent keletas bendrų, diskutuojamų sąlyčio taškų: a) valios disciplinavimo, tinkamo jos „įfor-minimo“ problema; b) lojalumo bei konsensuso klausimas, kurio svars-tymo specifika neišvengiamai apibrėžia empirinio politinio dialogo ir proto pretenzijų santykį; c) Kanto antropologijoje keliamas pragmatinis klausimas, ką pats žmogus privalo arba gali „(su)formuoti iš savęs?“ . Pastarasis klausimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu Kanto antro-pologijos klausimu: „kas yra žmogus?“. Analogiškai ir pragmatizmas svarsto utilitarios, etinės bei politinės žmogaus raidos problemas.
Ir Kantui, ir pragmatizmui (pragmatizmui plačiąja prasme) žmogus pirmiausiai yra tai, ką jis suformuoja iš savęs, skirtingai nuo to, kaip jį kuria gamta. Toks antropocentrinis žmogaus projektas kelia daug abejonių dėl itin stipraus valios akcentavimo. Neopragmatizmas, siekdamas įveikti iracionalias voliuntaristines ir autoritarines žmogaus pretenzijas, atsižvelgia į tą kritiką, kuri buvo išplėtota XX a. būties filosofijos atstovų. Siekdamas suvaržyti beribes valios ir vaizdinio pretenzijas formuoti pasaulį Martinas Heideggeris pabrėžia tai, ką vėliau dar labiau akcentuoja Emmanuelis Lévinas: save kuriantis žmogus yra baigtinis, jis išsiskleidžia tik bendradarbiaudamas su kitais, kitokiais negu jis, asmenimis. Taip išskiriami transcendentalinis, empirinis ir pragmatinis žmogaus esmės klausimo aspektai. Transcen-dentalinis požiūris aiškina, kaip ribotas žmogus yra sąlygojamas Kito bei begalybės, empirinis – kokios egzistuoja valios ir pažinimo savival-dos galimybės, o pragmatinis rodo labiausiai tinkamą, su socialinėmis viltimis susijusį tikslą. Visais šiais atvejais reikšminga yra proto, emocijų ir valios kritika.
Rorty kūrinyje Filosofija ir gamtos veidrodis (Philosophy and the Mirror of Nature, 1980) pastebi, kad žodis „protas“ (nous, reason, Vernunft) yra neapibrėžtas denotatas ir nenurodo aiškaus objekto. Tai veikiau idėja, turinti ilgą istoriją ir daugybę mutacijų, tai simbolis, žymintis ištisą filosofijos istoriją, taip pat šalia filosofijos egzistuojančią proto mitologiją. Turimi omenyje svarstymai apie tai, ką vadinti „protingu samprotavimu“, „giliu protu“, proto ir smegenų tapatinimą, pagaliau preparatus bei esencijas, skatinančias protavimą ir pan. Mitologija šiuo atveju traktuotina ne kaip melas, bet kaip pamatinis mythos, kuris pamažu susisieja su ikisokratiškuoju fyzis. Proto mitologija atveria naujas smegenų veiklos, sąmonės interpretacijos, emocijų aiškinimo galimybes.
Apšvietos laikotarpis čia traktuotinas kaip vienas iš tokios mitologijos virsmų, kai simbolinę kosminę arba teologinę logos ir intellectus sąvokas pakeičia tarsi analitiškai skaidrūs samprotavimai apie cogito savivoką. Šiandien proto simbolį arba idėją bandoma aiškinti kompleksiniu požiūriu, išskiriant atskiras funkcijas. Jis yra apibūdinamas kaip kompleksinių sąveikų – diskursyvinių ir mitologinių, poetinių-kūrybinių – „mazgas“. Analitinė filosofija daž-niausiai išskiria kognityvinę funkciją. Kognityvumas jos suvokiamas kaip gebėjimas samprotauti, daryti išvadas, turėti omenyje, vertinti.
Hermeneutiniu požiūriu išplėtus kognityvumo sampratą, ją susiejus su percepcija, su emociniu pasaulio suvokiamumu ir įvairiau-siais prasmingais egzistencialais, kaip antai rūpestis, atjauta, meilė, nerimas, pasmerktumas, pradedama kalbėti apie suvokimą arba suprati-mą (comprehension, Verständnis, Erkenntnis). Heideggeris tiesiogiai susieja supratimą su čia būties (Dasein) problematika. Baigtinis žmogus suprasdamas išskleidžia savo esmę, susieja gelmę su paviršiumi, tradi-ciją su egzistencialais, kalbą su noru išsakyti mintį.
Į Kanto klausimą: „kas yra žmogus?“ kūrinyje Kantas ir metafizikos problema (Kant und das Problem der Metaphysik, 1929) Heideggeris atsiliepia klausimu apie tokių samprotavimų istorinį, ontinį pagrindą. Jis pastebi, kad metafizikos istorija užbaigiama Kanto ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio suformuluota pagrindine filosofi-jos problema: suprasti suvokimą, suvokimo raidą ir istoriniu-loginiu, ir empiriniu psichofiziologiniu požiūriu. Tačiau tikslas „suprasti suvoki-mą“ Heideggerio dar aiškinamas senu metafiziniu požiūriu, kuris iš esmės yra tapatus norui „suprasti protą“, t. y. šio simbolio raidos logiką.
Suprantamumas yra susijęs su baigtine ir dramatiška žmogaus būtimi, kuri nuolatos sąlygojama ne tik kalbos ir tradicijos, bet ir kūno sąmoningumo, ritualų, papročių. Kūno sąmoningumas išsiskleidžia as-meninės patirties ir instrumentinės veiklos landšaftuose, socialiniame bei kultūriniame laike ir erdvėje. Neretai šis, Paulio Ricoeuro požiūriu, ikipredikatyvus sąmoningumas virsta įsitikinimo sveiko proto nuovoka pagrindu. Cogito veikia todėl, kad remiasi neskaidriu fyzis ir arche, aiškintinuose pirmiausia nyčiška ir heidegeriška prasme. Taip apoloniš-kas proto skaidrumas galimas tik pulsuojant korybantiškoms ekstati-nėms dramoms.
Tokie su valios ir antropocentrinio projekto kritika susiję samprotavimai, metafizikos ir filosofinės antropologijos posūkiai suteikia pagrindą naujai perskaityti Johanno Gottfriedo Herderio, Wilhelmo von Humboldto, Kanto antropologijas, pagaliau Friedricho Nietzsche’s psichofiziologinius samprotavimus. Šie autoriai, būdami skirtingai analitiškai ir empiriškai dėmesingi bei oponuodami vienas kitam, išryškina psichofiziologinį ir etninį fyzis, akcentuoja trans-cendentalinės apercepcijos ir transcendentalinio proto (sąmonės) priklausomybę nuo valios silpnybės ir galios.
Kantas recenzijoje apie Herderio knygą kritikuoja šio autoriaus antropologines pažiūras. Kanto mintis atsiliepia į moralizuojančią, uto-pinę Apšvietos laikotarpio preantropologijos tradiciją, kuri daugiausia dėmesio skyrė pamokantiems, didaktiniams laukinių ir civilizuotų kraštų palyginimams ir „sugedimo“ lygio aptarimams. Herderio, Kanto ir tuo pat metu pasirodę W. Humboldto antropologiniai svarstymai tiesiogiai susiję su moralizuojančiais Jeano-Jacques’o Rousseau ir Voltaire’o apmąstymais „kilnaus laukinio“ tema bei su geografinėmis kelionių žanro utopijomis, atsispindėjusiomis Tommaso Campanella ir Thomo More’o kūryboje. Kantas nuo pat jaunystės buvo stipriai veikia-mas tokių geografinių, romantinių kelionių aprašinėjimų ir, pasak jo biografų, juos itin mėgo. Dar daugiau, jis mielai skaitė Rousseau kūri-nius ir susirašinėjo su W. Humboldtu, lyginusiu įvairių tautų papročius ir kalbas. Visa tai vėliau tiesiogiai atsispindėjo Kanto Antropologijoje pragmatiniu požiūrui (Anthropologie in pragmatischer Hinsicht, 1798). Tačiau, kita vertus, atsižvelgdamas į savo kritinį metodą ir grynojo proto kritikos principus jis vis dėlto kritikuoja metafizines istorines Herderio spekuliacijas, kurias laiko „dogmatinės metafizikos“ pavyz-džiu. Jo požiūriu, antropologinė metafizika yra lemiama nevaržomos, audringos vaizduotės, kuri peržengia bet kokio galimo patyrimo ribas.
Asmeninį Kanto santykį su jo paties audringa ir nevaržoma vaizduote yra aptarę Jeanas-Baptiste’as Botulis bei Merabas Mamarda-švilis . Botulis pabrėžia nuolatines Kanto fizines, kūniškas praktikas priešinantis hipochondrijai bei laikantis visų įmanomų to laiko prietarų dėl įvairiausių gleivių, išskyrų. Pavyzdžiui, Kantas seilių, prakaito, spermos ir kitų kūno skysčių bei sekrecijų švaistymą tiesiogiai siejo su mąstymo energijos eikvojimu, su patirties lauko varžymu. Be to, ir pasak Botulio, ir pasak Mamardašvilio, jis nuolatos kovojo su hipochondrija, audringa vaizduote, išlavintu gurmano skoniu, naktinėmis vizijomis, svajomis ir t. t. Visa tai paverčia Kanto gyvenimą nuolatine kūno ir vaizduotės priežiūra, į kurią negalėjo prasismelkti jokie Emanuelio Swedenborgo tipo empirinę patirtį peržengiantys regėjimai. Prisiminkime, kad Kantas, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu žavėjosi šio mistiko veikalais ir regėjimais, kuriuos, tiesa, kritikavo jau ankstyvajame savo darbe Spiritualisto svajos (Träume eines Geister-sehers, 1766). Jo kritika ir yra susieta su būtinumu kontroliuoti lakią, niekuo nevaržomą vaizduotę bei jos stimuliuojamus kūniškus veiks-mus. Ši kritika vėliau tapo vienu iš pagrindų jo paskutiniajam kūriniui, kuris buvo paties Kanto redaguotas ir išleistas dar prieš jo mirtį, – kūri-niui Antropologija pragmatiniu požiūriu.
Galia valdyti svajas ir geismus, gebėjimas būti moraliu reikalauja nuolatinio kūniško bei socialinio patvirtinimo. Ritmingas darbas, pragmatiški motoriniai judesiai, reguliarus maitinimasis ir miegas sudaro būtinas, bet nepakankamas ikipredikatyvias prielaidas asmens aprioriniams ir aposterioriniams samprotavimams. Štai kodėl Kantas antropologijoje didelį dėmesį skiria žmogaus veiklai, praktikai, pirmiausia – mąstymo veiklai. O kitas mąstymo sąlygas pateikia mora-linė bei socialinė tvarka. Šios tvarkos priežiūra ir sudaro pagrindą, kuris suartina pragmatizmą ir Kanto filosofiją.
Kantas kūriniuose: Fakultetų ginčas (Der Streit der Fakultäten, 1798) bei Antropologija pragmatiniu požiūriu parodo, kad žmogaus charakteris, jo nuostatos yra jo veiklos arba neveiklumo rezultatas. Moralę ir charakterį sieja gebėjimas įveikti prigimtinius potraukius (pirminį egoizmą) bei išplėtoti vieningą vidinį gyvenimo būdo principą. Taip vidinio gyvenimo būdo idėja susiejama su empirine žmogaus veikla, su jo kūno disciplina. Antrojoje Kanto Antropologijos pragmati-niu požiūriu dalyje bandoma susieti žmogiškosios tikrovės empirinį stebėjimą su praktinių principų taikymo problemomis. Iš esmės taip Kantas pradeda tai, ką dabar būtų galima pavadinti analitine antropolo-gija ir jos taikomuoju, pragmatiniu aspektu. Kanto analizė neaiškina daugelio socialinių asmens ir bendruomenės problemų, tačiau bendro-sios fiziologinės, psichologinės, sąmonės, politinės žmogaus plėtros sąlygos jo yra apčiuoptos ir kaip objektas, ir teleologijos požiūriu.
Kanto filosofiniai antropologiniai samprotavimai iš dalies atitiko to laiko W. Humboldto ieškojimus – apie tai byloja Kanto laiškas Friedrichui Schilleriui, kuriame jis aptaria W. Humboldto darbą Apie lyčių skirtumus ir jų įtaką organinei gamtai (Über den Geschlechts-unterschied und dessen Einfluss auf die organische Natur, 1794). Kantas pats aprašė lytiškumo įtaką žmogaus mąstymui ir moraliniam pasirinkimui, tačiau W. Humboldtą jis kritikavo analogiškai kaip ir Herderį: dėl nekritinių transcendentinių samprotavimų apie neva gamtai būdingą dviejų lyčių dėsningumą. Pasak Kanto, tokie samprotavimai at-veria kelią beribėms fantazijoms apie gamtiškumą . Į kritiką W. Humboldtas reagavo, nurodydamas, kad šis transcendentinis samprota-vimas buvo susietas su žmogaus charakterių sistemos apmąstymu.
Vėliau W. Humboldtas dar dėmesingiau, dar nuosekliau plėtojo Kanto Sprendimo galios kritikos (Kritik der Urtheilskraft, 1790) ir Antropologijos pragmatiniu požiūriu idėjas, pabrėžė žmogaus dvasios veiklos bei vaizduotės būdus, akcentuodamas Kanto „(su)formavimo iš savęs“ bei „veiklumo“ principus. Šias idėjas W. Humboldtas susiejo su pamatine savo filosofijos koncepcija – su ugdymo (Bildung) koncep-cija. Pagrindinius filosofinės antropologijos teiginius jis išdėstė straips-nyje Apie žmogiškumo dvasią (Über den Geist der Menscheit, 1797). Šis straipsnis turėjo tapti jo taip ir neparašyto veikalo Filosofinė antropologija įvadu. Svarbi straipsnio idėja yra ta, kad žmogus gali suvaldyti visa, jeigu tik jis pajėgia savo idėjas palyginti su begalybe. Kadangi empirinis pasaulis šiam palyginimui nesuteikia galimybių, tai toks lyginimas galimas tik plėtojant vidinį žmogaus didingumą: jo gebėjimą mąstyti apie begalinius dalykus ir paversti juos praktiniais projektais. Kita vertus W. Humboldtas daug dėmesio skiria ir savo epochos tautų kalbos, psichologijos bei papročių tyrinėjimams. Pastarieji iš dalies plėtojami jo kūrinyje Lyginamosios antropologijos apmatai (Plan einer vergleichenden Anthropologie, 1796/1797). Jis nurodo, kad kalba, jos vidinė forma (innere Sprachform) yra susijusi su tauta ir lemia individo savivoką, tačiau žmogaus valia, dvasios galia suteikia poetinę galimybę plėtoti kalbą ir tokiu būdu išlaisvinti kūrybingumą. Jis pastebi, kad „dvasinis gebėjimas“ (das geistige Ver-mögen) tampa tikrove tik „per veiklą“ (in seiner Tätigkeit) .
W. Humboldto antropologiniai samprotavimai atvėrė kelią žmogaus ir kalbos, pagaliau žmogaus ir diskurso sąveikų apmąsty-mams. Tai galiausiai buvo išplėtota daugelio gana skirtingų įsitikinimų XX a. filosofų: Cassirerio, Louiso Althusserio, Michelio Foucault, Heideggerio, Rorty ir kt. Samprotavimų ir elgesio subjektas yra tarpi-ninkaujamas tam tikrų diskursų, suvokiamų altuseriška prasme. Šie dis-kursai atstovauja politines ideologijas, etninius papročius, institucinius normatyvinius samprotavimus. „Formavimo iš savęs“ idėja susijusi su dramatišku žmogaus, jo fantazijos, geismų bei socialinių diskursų san-tykiu. Žmogus sąmoningai atstovauja abu geismo ir institucinių normų polius ir savo noru kontroliuoja savo elgesį bei plėtoja fantazijas, idė-jas, projektus. Juditha Buttler, reaguodama į Althusserio samprotavi-mus apie diskursyvią subjekto interpeliaciją, nurodo, kad pats asmuo sprendžia dėl savo diskursyvios apkaltos, lygindamas įvairiausius dis-kursus ir simbolines įtaigas, pasirinkdamas juos pagal savo autono-mišką sąžinę, libido arba socializuotas baimės formas. Jos nuomone, supratimas šiuo atveju yra susijęs su rūpesčiais, kurie mus nukreipia į tradiciją, į „čia ir dabar“ problemas, į egzistencinę Niekio patirtį. Šia prasme galima teigti, kad Kantas nuosekliai vykdė diskursyvius, institu-cinius įsipareigojimus, persmelkiančius visą jo sąmonę ir pasąmonę. Šis antropologinis diskursyvus nuoseklumas suteikė jam pagrindą sampro-tauti apie tris proto kritikas.
Neopragmatiniu požiūriu diskutuodamas Kanto moralines pažiūras (pirmiausia klausimą: „ką žmogus gali suformuoti iš savęs“), Rorty atkreipia dėmesį į specifinį reliatyvizmo supratimą Kanto kūriniuose, prisimena Kanto teiginį, kad „jis yra ne skeptikas, o empiri-nis realistas“ (empirical realist) , todėl ir „formavimo iš savęs“ strate-gija aptariama empiriniu, net, sakyčiau, empirizmo požiūriu. Rorty Kantą interpretuoja svarstydamas labai pragmatinius filosofinius klausi-mus: Roberto Brandono požiūrį į socialines praktikas ir šio požiūrio santykį su Donaldo Davidsono teorijomis.
Kantas, kaip jam ir įprasta, teigia, kad teisingumas kyla iš proto, o lojalumas iš sentimentų. Savo ruožtu sentimentai yra siejami su afektais. Teisingumas ir protas susieti su besąlygiškais principais, o lojalumas – su empirine, socialine patirtimi. Tačiau Michaelis Waltzeris (kaip vėliau Rorty) skeptiškai žiūri į paties grynojo proto sampratą, o tuo labiau – į „universalius moralinius įsipareigojimus“. Waltzeris pastebi, kad moraliniai įsipareigojimai nuo pat pradžių yra susiję su kultūriniu integruotumu, moralinės kalbos įsisavinimu bei suvokimu, kultūriniais ir psichologiniais ypatumais. Analogiškai, tačiau jau iš kultūrinės antropologijos pozicijų samprotauja ir Annette C. Baier knygoje Moraliniai prietarai (Moral Prejudices, 1994 ). Ji teigia, kad moralumas prasideda ne nuo stiprių įsipareigojimų ir atsakomybės, o nuo savitarpiško pasitikėjimo tarp artimai, dažniausia praktiniais saitais susietų asmenų, pirmiausia šeimoje, klane, gentyje. Analogiškai, tik jau apie modernią visuomenę, samprotauja ir Robertas D. Putnamas bei Vytautas Kavolis, aiškindami pasitikėjimo problemą. Rorty nuomone, tai, ką Kantas aprašo kaip konfliktą tarp proto ir lojalumo, yra ne kas kita, kaip konfliktas tarp vieno lojalumo tipo ir kito, silpnesnio, dar nepripažinto lojalumo tipo .
Antropologinė pragmatika ir antropologinė analitika atveria neopragmatinio požiūrio į filosofinę antropologiją galimybes. Pasyvi antropologinė analizė virsta aktyviu, niekad neužbaigiamu žmogaus plėtros veiksmu, pragmatiniu bendradarbiavimu, interaktyviu, dialogi-niu projektu, kurio metu realizuojami lojalumo, socialinio bendradar-biavimo, konsensuso ir teisingumo principai. Šis interaktyvus pragma-tinis žmogiškumo plėtros veiksmas yra tiesiogiai siejamas su kūno dis-ciplinavimo ir jo išlaisvinimo procedūromis. Pragmatinis veiksmas čia suvokiamas ne tik kaip mythos, libido ar asmeninių kūrybinių sampro-tavimų analizė, diskursyvi interpretacija, bet ir kaip nuolatinis aktualus ir reikšmingas mythos ir ratio siejimas. Tai veiksmas, kuris turi nuolat užtikrinti egzistencialų ir šaknų sąsajas, ritminę arba atonalią kūno, landšafto ir sąmoningumo harmoniją. Pagaliau visa tai nėra dėstoma kažkokia spiritualistine kalba, o iškyla kaip nenutrūkstamas empirinis projektas įsiterpiantis į čia būties (Dasein) konkrečių rūpesčių sferą.
Analizės ir pragmatinio projekto skirtį galima būtų iliustruoti lyginant Ludwigo Wittgensteino kalbinių žaidimų sampratą su Rorty baigtinių žodynų koncepcija, kuri yra lydima prielaidos apie nuolatinę šių žodynų plėtrą. Žodynų plėtra nėra tiesiog prasimanymas arba fantazija. Tai pagaliau nėra ir vien tik libido, susieto su fantazmu, patenkinimas. Kūrybingumas čia suprantamas ir socialinio lojalumo, ir literatūros kriticizmo prasme – analogiškai tam, kaip šią idėją traktavo Haroldas Bloomas, taikydamas klaidingos interpretacijos (creative misreading) principą. Bloomas, dekonstrukcijos metodo literatūros kritikoje atstovas, klaidingumą suvokia Derrida prasme: kaip différence, kaip tam tikrą pamatinį (arche) mūsų egzistencijos skirtumą, kuris įgalina Kito interpretacijos įtraukimą į mūsų rūpesčių, į mūsų įrankumo pasaulį. Taip išnyksta aiškios institucinės ribos tarp literatūros ir filosofijos, intelekto ir imaginacijos, analitikos ir praktinio projekto. Atsiveria kelias tokiai diskusijai su sociokultūrine antropo-logija, į kurią aktyviai įsitraukia ir Rorty bei Derrida. Suprasti šią diskusiją vien kaip filosofinę sociokultūrinės antropologijos interpre-taciją aiškiai nepakanka. Įsišaknijimo tema jų tekstuose nuolat virsta lokalumo ir globalumo santykio problema. Apie šias problemas nuolat diskutuoja Rorty ir Geertzas. O poetinė imaginacija bei klaidingos interpretacijos jų yra reguliariai aktualizuojamos aiškinant ir plėtojant (mobilizuojant, stimuliuojant, atveriant naujas idėjines galimybes) kon-krečias socialinių vilčių problemas, „naujojo kairumo“ idėjas. Tai atspindi dialogas tarp Renato Rosaldo ir Rorty pasekėjų, aiškinančių šią temą postmoderniu požiūriu. Galų gale visos šios interpretacijos ir dis-kusijos yra susijusios su ta pamatine būties filosofija, kuri plėtojama Heideggerio ir Ricoeuro kūriniuose.
Tokiu būdu pragmatinė antropologija yra kartu ir filosofinė antropologija (būtent toks buvo pirminis minėto Kanto kūrinio pavadi-nimas). Ji nagrinėja klausimą: „kas yra žmogus?“, jį aiškindama kitu klausimu: „ką žmogus gali iš savęs suformuoti?“. Savo ruožtu tai atveria galimybes svarstyti apie mūsų fantazijos ir vaizduotės ribas, apie atminties viešumą ir privatumą, apie socialinio lojalumo ir kooperuotumo santykį, apie autonominio moralinio pasirinkimo ir politinio konsensuso santykį.
Šiuolaikinė sociokultūrinė antropologija vis daugiau dėmesio skiria socialinių diskursų analizei, valios ir fantazijos formų kritikai ir su šiais klausimais susijusiems taikomiesiems tyrinėjimams (applied anthropology) bei praktinei veiklai (action anthropology). Taikomoji antropologija vykdo įvairiausius tyrimus, susijusius su socialine politika, aplinkosauga, technologinių inovacijų poveikiu bendruomenių ir žmonių raidai, su sveikata ir higiena, transkultūrinėmis problemomis, vertybių ir identitetų kaita . Šios identitetų mutacijos tiesiogiai priklauso nuo personalizacijos ir individuacijos procesų, nuo socialinių vilčių, t. y. nuo viso to „svajų“ ir socializacijos komplekso, kurį nagrinėja filosofinė antropologija, pradedant Kantu. O praktinė antro-pologija padeda įgyvendinti projektus, kuriais siekiama spręsti taiko-mosios antropologijos iškeltas problemas, pavyzdžiui, mažinti etnocen-trizmo ar rasizmo įtaką, žalingą ksenofobijos poveikį, stiprinti vietinių bendruomenių motyvaciją ir aktyvumą, pateisinti arba kritikuoti vietines žinojimo, socialinio pasitikėjimo ir kooperacijos formas.
Tokiais atvejais neretai remiamasi socialinių grupių ir individualių fantazijų medžiaga. Vidinio asmens kosmo, tapatybės arba savasties jausmo plėtra yra svarbus socialinės motyvacijos ir aktyvumo šaltinis. Kita vertus, šios vizijos neretai konfliktuoja su oficialiais insti-tucionalizuotais diskursais. Taikomoji antropologija siekia spręsti šiuos konfliktus, apibrėžti socialinių fantazijų legitimavimo sąlygas bei skati-na dialogą. Taip taikomoji antropologija susisieja su filosofinės antro-pologijos kriticizmu, kartu su filosofine antropologija veikia aiškinant ir reformuojant šiuolaikines miesto kultūras, išskiriant jose modernųjį mobiliųjų identitetų fenomeną, įvairius „neo“ sąjūdžius ir subkultūras, modernias šventes, inauguracijas. Šios disciplinos atstovai dažniausiai remiamasi interdisciplininiu požiūriu, atsižvelgia į panašius politologi-nius, sociologinius, psichologinius tyrimus bei teorijas. Taip yra inter-pretuojamos konkrečios vietinės problemos (dažnai pasitelkiant „atve-jų analizės“ (case studies) metodą) arba jos sprendžiamos pasitelkiant bendresnes holistines pažiūras ar globalizacijos procesų kontekste.
Taikomosios studijos paskatino sociokultūrinės antropologijos ir pragmatizmo filosofijos suartėjimą. Tai savo ruožtu lėmė ir filosofinės antropologijos kaitą, kada vis labiau akcentuojama ne holistiniai pasaulėžiūros principai, ne visuminės žmogaus koncepcijos kūrimas (Gehlenas, Plessneris), o produktyvus dialogas su sociokultūrinės antropologijos tyrinėjimais (Alphonso Lingis, Williamas Yewdale’s Adamsas ). Šį suartėjimą galima stebėti studijose, kurios JAV dažniau-siai vadinamos service-learning arba service education („tarnybinis ugdymas“), arba C. A. S. E. (citizenship and service education – „pilietinis ir tarnybinis ugdymas“) paslaugų studijomis, kurių analogai Lietuvoje bandomi vadinti terminu „kooperuotos studijos“ . Taikomoji antropologija sprendžia naujus socialinės gerovės klausimus, didžiausią dėmesį skirdama bendruomenių sveikatos, ekologijos, socialinių išstū-mimo / įtraukimo (social exlusion / inclusion) mechanizmų analizei. Tuo tikslu inicijuojami nauji socialiniai, kultūriniai ryšiai, plėtojama tarpkultūrinė mediacija, taip siekiama užtikrinti etninių ir religinių konfliktų mažėjimą. Miesto bendruomenėse taip pat plėtojamos kaimynystės (neighbourhood), pasitikėjimo ir solidarumo plėtros programos. Pavyzdžiui, kaimyninės etninės ar religinės bendruomenės supažindinamos viena su kitos šventėmis ir ritualais, mitais ir legendo-mis, organizuojama savanoriška bendra veikla, ieškoma konsoliduo-jančių, pasitikėjimą stiprinančių ekonominių, ideologinių, religinių, mitologinių ar kitokių interesų bei galimybių stiprinti šiuos interesus, sykiu juos išviešinant, t. y. sukuriant galimybę juos kontroliuoti. Kitaip tariant, kuriamas pozityvus transformacijos planas, kuris privalo: atsižvelgti ir į šiandienos vartotojų visuomenės poreikius, ir į vietinio mąstymo ypatumus, nagrinėti vietinio žinojimo bei ekonominio bendra-darbiavimo formas. Visa tai neišvengiamai suartina pragmatizmą ir antropologiją, filosofiją ir taikomąsias socialines studijas.
Taikomoji sociokultūrinė antropologija akcentuoja bendradarbia-vimą su tautinėmis, religinėmis, tiesiog – vietinėmis bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, specializuotomis vartotojų grupė-mis, subkultūromis. Tokio bendradarbiavimo metu sprendžiamos konkrečios pilietinės problemos, tad dažnai taikomoji ir praktinė antro-pologija siejama su dalyvaujančia demokratija (participatory democracy). Rorty, šiuolaikinės JAV pragmatinės filosofijos lyderis, dalyvaujančią demokratiją sieja su kultūriniu kairumu (cultural left). Iškeliamas piliečių politinių jėgų balanso primatas lyginant su tradicija ar teisiniais precedentais. Dalyvaujančios demokratijos sąjūdis numano laipsnišką žmonių išsilaisvinimą nuo susvetimėjusių, dogmatizuotų ir kanonizuotų biurokratinių normų .
Dalyvaujančios demokratijos idėjos, kooperuotos studijos, prak-tinė antropologija remiasi pragmatizmo filosofija. Štai kodėl kalbama apie šiuolaikinę pragmatinę filosofinę antropologiją.
Kalbant apie filosofinės antropologijos analitiką, pats terminas „analitika“ traktuotinas plačiau nei jis yra traktuojamas Kanto veikaluose. Antropologinė analitika – tai visas tas analitinis instrumen-tarijus, kuriuo šiandien pagrįstai naudojasi sociokultūrinė antropologija ir įvairiausios jos atšakos: politinė antropologija, psichologinė antropo-logija, poetinė antropologija. Analizių gausa skatina metodologiniu požiūriu kalbėti apie analitinę antropologiją, kuri akcentuoja analizių plėtrą, skirtingai nuo pragmatinės antropologijos, kuri iškelia praktinę veiklą. Pirmiausia čia minėtinas vienas iš analitinės antropologijos pradininkų – prancūzų politinės antropologijos atstovas Christianas Geffray’us. 1968 m. jis pradėjo darbus, susijusius su filosofijos ir socialinės-kultūrinės antropologijos jungtimi, plėtojo analitinės antro-pologijos siekius ir metodus. Jis rėmėsi tuometiniais struktūrinės ant-ropologijos ir psichoanalizės metodais, nuosaikia marksistine kritika. Jam buvo artimos Frankfurto socialinės kritinės mokyklos nuostatos. Pagrindinės Geffray’aus tyrinėjimų temos buvo susijusios su politinės antropologijos klausimais, o analitinę antropologiją jis suprato kaip tar-pinę socialinės filosofijos ir antropologijos discipliną, kuri remiasi kompleksiniu analitiniu požiūriu ir įvairiais analizės metodais .
Geffray’us analizavo Mozambiko sukilėlių gyvenimą, Ruandos genčių politines organizacijas ir jų prievartos formas, Afrikos narkotikų narkotikų prekeivių ryšius su kaimo bendruomenėmis, kurios augina narkotinius produktus bei turi atitnkamus įsitikinimus šiuo klausimu . Jis tyrinėjo primityvių Amazonės genčių politines organizacijas, jų sąveikas su didžiąja civilizacija, analizavo čia kylančias prievartos formas ir jų simbolinį pateisinimą. Geffray’aus išplėtoti analitinės antropologijos modeliai, aprėpiantys klasikinius sociokultūrinės antro-pologijos klausimus, t. y. primityvių genčių ir radikalių bendruomenių studijas, gali būti sėkmingai taikomi modernios visuomenės tyrimams. Bendruomenių simbolinio gyvenimo, fantazijų ir papročių analizė atveria kelią jų pragmatinei kritikai ir taikomiesiems veiksmams. Tuo požiūriu sutiktume su pragmatinės kultūrinės antropologijos atstovais, pavyzdžiui, su Alexanderiu M. Ervinu, kuris knygoje Taikomoji antro-pologija (Applied Anthropology, 2000) iškelia reikalavimą antropologi-ją susieti su aktualių socialinių, sveikatos, švietimo, saugumo problemų sprendimu, kitaip tariant socializuoti patį antropologijos mokslą:

Taikomoji ir praktinė antropologija tiesiogiai tarnauja visuomeninių bendruomenių bei organizacijų praktiniams poreikiams. Pabrėžiama nuostata, kad antropologas nebūtinai privalo atsidėti ezoterinėms, antikvarinėms ar arkaniškoms temoms arba mažumų grupių veiklos analizei. Jis taip pat gali domėtis pagrindinėmis visuomenės problemo-mis: socialine gerove, sveikatos apsauga, aplinkosauga, ekonominėmis krizėmis, t. y. tuo, kas mus visus veikia. Antropologija nagrinėja pamati-nius poreikius, ir ši patirtis gali būti performuluota bei pritaikyta prakti-niams tikslams .

Ervinas tiesiogiai sieja visuomeninį antropologo aktyvumą ir atvejų analizę su praktine, bendruomenine kooperacija, su vidaus politikos (policy) – socialinės, švietimo, sveikatos ir pan. – raida:

Atvejų analizė [case study] rodo, kad į vidaus politiką orientuotos [policy-oriented] įžvalgos yra naudingesnės už akademinius modeliavi-mus bendradarbiaujant tose vietose, kur ši vidaus politika plėtojama. Žinoma, tokios įžvalgos privalo remtis aktualiais bendruomeniniais ryšiais, žmonių poreikiais bei vykdomos programos galimybėmis, o ne abstrakčiais apibendrinimais .

Analitinė antropologija anaiptol neatsisako subkultūrų, ezoterinių ir deviantinių grupių įsitikinimų tyrimo. Ji naudojasi filoso-fijos, psichoanalizės ir sociologijos metodais, aprašydama modernios visuomenės socialines ir kultūrines problemas. Tokia analizė atveria mūsų supratimui šešėlinės ekonomikos semantiką, klaninių organizaci-jų simbolinę struktūrą, dovanojimo / kyšininkavimo kodus ir jų sociali-nes reikšmes, socialinių diskursų ir prasmės santykį.
Pažymėtina, kad skirtingos filosofinės ir antropologinės tradicijos įvairiai traktuoja analitinę antropologiją ir modernios visuomenės poreikius, ketinimus, norus. Pirmiausia pats žodis „analitiškumas“ nurodo lingvistinį posūkį, susijusį su Gottlobo Frege’s, Betrando Russello, George’o E. Moore’o, Gilberto Ryle’o, Johno L. Austino, Wittgensteino darbais. Wittgensteinas nagrinėjo pranešimo prasmės, konkrečios gyvenimo situacijos bei kalbinio žaidimo sąsajas ir parodė, kad reikšmių ir kalbos analizė būtina ne tik simbolinės logikos ir atominių teiginių atvejais, bet ir aiškinant situaciją, jos sąsajas su jusliniais įspūdžiais, su tradicija, ritualais, su gamybine veikla ir būtinumu reprodukuoti visą grupės ar genties gyvenimą. Situacija įtraukia stebėtoją ir stebimąjį į nepakartojamą įvykį, aprėpia svarbius nutylėtus tam tikrų polinkių tikrovės išgyvenimus bei psichines pogaides (geistigen Unterton) ir suponuoja konkrečios prasmės buvimą.

Tas, kuris stebi mane, supras, kad norėjau kažką pasakyti, o po to persigalvojau. Būtent šioje situacijoje – kitu atveju jis šitaip neinter-pretuotų mano elgesio, kad ir kaip jis būtų charakteringas dabartinėje situacijoje mano ketinimui kalbėti .

Šiuo atveju svarbūs du dalykai. Pirmiausia tai, kad situacijos dalimi laikomos nutylėtos tikrovės, o antra – kad tokia analizė atitinka tai, kuo užsiima atvejų analizė (case studies) bei postmodernioji antropologija. Žinoma, būtu naivu tiesmukiškai sieti tradicinius Russello, Rudolfo Carnapo analitinius samprotavimus su antropolo-giniu „tankiuoju aprašymu“ (thick description) ir jo hermeneutine interpretacija. Didžiųjų antropologinių istorijų rašymas taip pat negali-mas be antropologo įsitraukimo į tyrinėjamą aplinką, be aktyvios kooperacijos. Čia pats kalbinis žaidimas, kalbinė situacija yra įmanoma tik tuomet, kai antropologo stebėjimas yra intensyvus, aktyvus „daly-vaujantis“. Dalyvaujantis stebėjimas (participant observation), pragma-tinė nuostata ir atvirumas dėl jų prasidedančiai kaitai tampa vėliau at-liekamos analizės prielaida. Tokiu būdu pirmiau pasireiškia pragmati-nis, kūrybinis požiūris bei solidarizavimasis su tyrinėjama kultūra, po to ateina eilė analitiniam veiksmui, po to – vėl pragmatiniam, taip su-kuriant specifinį praktinį hermeneutinį ratą.
Lingvistinis filosofijos posūkis, pasireiškęs logine ir situacine kalbos analize, hermeneutika ir dekonstruktyvizmu, tiesiogiai veikė so-ciokultūrinės antropologijos raidą. Šis posūkis antropologijoje siejamas su Geertzo vardu ir jo plėtota interpretacine antropologija. Ji jungia sociokultūrinę antropologiją su šiuolaikine hermeneutika (Hanso Geor-go Gadamerio, Ricoeuro), au sociologiniais Talkoto Parsonso ir Maxo Weberio modeliais bei poststruktūralistiniais kalbos tyrinėjimais. Geertzo kritika buvo nukreipta prieš sociokultūrinės antropologijos redukcionizmą, kuris sudėtingus ritualus ir jų simbolius pakeisdavo primityvesniais prietarų aiškinimais (James’o G. Frazerio animizmas ir fetišizmas), socialdarvinistinėmis evoliucinėmis pakopomis (Lewis Henry Morganas, Herbertas Spenceris) ar supaprastintomis struktūro-mis (Claude’as Lévi-Strauss’as). Hermeneutinio požiūrio vengimas trukdė tinkamai suprasti tokius sudėtingus reiškinius kaip šamanizmas, tabu, atpirkimo auka ar lygiavos baimė. Geertzas siūlo atsisakyti reduk-cionizmo, o pakankamai sudėtingus primityvių bendruomenių mitus aiškinti pakeičiant juos analogiško sudėtingumo, tačiau aiškesnėmis, artimesnėmis mūsų suvokimui struktūromis. Kitaip tariant, jis siūlo pasinaudoti interpretaciniu, lyginamuoju analogijų metodu, nesuprasti-nant paties reiškinio. Geertzo interpretacijos remiasi tam tikru kultūros apibrėžimu, kuris jo samprotavimuose palaipsniui keitėsi. Kultūrą jis aiškino kaip:
• vertybiškai orientuotą veiksmą (tokiu atveju antropologijos tikslas – aiškinti žmonių veiksmų ir jų vartojamų simbolių san-tykį su šiomis vertybėmis);
• įvairiai žaidžiamų kalbinių žaidimų visumą (tokiu atveju antro-pologijai svarbiausia aprašyti šių kalbinių žaidimų taisykles);
• tam tikrą tekstų voratinklį, kurį supynė jame vis labiau susipai-niojantis žmogus.
Tokiu būdu integruotas tyrimas turi atskleisti platų simbolių ir jų vartojimo atvejų lauką. Geertzo antropologija siekia ne atrasti nekintamus žmonijos raidos dėsnius, o fiksuoti ir analizuoti konkre-čiose kultūrose susiklosčiusias reikšmes ir prasmes, jas pagrindžiančius ritualus, rodyti jų kaitos konfigūracijas. Geertzas manė, kad tikrasis simbolinės analizės metodo pagrindas yra „tankusis aprašymas“, kada antropologas renka informaciją ir klasifikuoja reikšmes remdamasis tiriamojo požiūrių į šias reikšmes hierarchijomis. „Tankusis aprašymas“ – maksimalus tiriamojo asmens simbolinio, semantinio lauko išskleidi-mas, remiantis aktyvaus dalyvavimo, aktyvios sąveikos su tiriamąja kultūra nuostatomis. Tačiau Geertzo antropologija aiškiai stokoja prag-matinio projekto. Dalyvavimas joje apsiriboja aktyvia komunikacija, žaidimu, vitgenšteinišku požiūriu į kalbinius žaidimus, pažymėtų simbolių ir jų sąsajų analize, hermeneutine interpretacija, bet čia nerasi-me kooperacijos projekto ar bendrų antropologo bei bendruomenės veiksmų projekto, apie kuriuos kalba šiuolaikinis neopragmatizmas.
Geertzas gana dažnai tiesiogiai apeliuoja į Wittgensteino filo-sofiją, ypač apibendrindamas lokalaus žinojimo (local knowledge) sampratą:

Kaip jau esu iš dalies pažymėjęs kalbėdamas apie pretenzijas, užkoduotas lordų retorikoje, įstatymas yra lokalus žinojimas [local knowledge]; lokalus – vadinasi, susijęs ne tik su vieta, laiku, klase, kilmės įvairove, bet ir su sąsajos tarp vietiniu dialektu apibūdinto Įvykio ir dialektu išreikšto vaizdinio to, kas galėjo būti, akcentavimu .

Geertzo svarstymus su Wittgensteinu sieja ne tik situacija ir kalbinis žaidimas, bet ir nutylėtų arba galimų tikrovių bei gyvenimo formos (form of life) akcentavimas. Apie šiuolaikinės antropologijos bei Wittgensteino filosofijos artimas sąsajas kalba ir Fredas Inglis:

Antropologas ne tik naudojasi Wittgensteino samprotavimais apie idėjas, aistras ir tikėjimus kaip apie „neperregimą mentalinę medžiagą“, kuri manifestuojama ženklais ir simboliais; jis taip pat griebiasi pravar-čios pagalbinės „gyvenimo formos“ figūros .

Geertzas emocijų ir aistrų „manifestuojamus ženklus ir simbolius“ nagrinėja pasaulėžiūriniu aspektu, siekdamas analizuoti egzistuojančias simbolines organizacijas. O jo sekėjas Victoras Turneris šiuos simbolius aiškina kaip socialinių procesų operatorius, kaip dalykus, kuriuos sudėjus tam tikra tvarka (ypač ritualus) atliekamos esminės socialinės transformacijos. Simboliai ir ritualai jam yra socialinių transformacijų, tapatumo pakeitimo instrumentai. Turneris pažymi, kad simboliniai ritualai ne tik užtikrina naujo statuso įtvirtinimą, pabrėžia perėjimą, bet ir patvirtina egzistuojantį socialinį identitetą arba socialinio solidarumo formą. Taigi ir ritualiniai simbo-liai, ir patys ritualai yra socialinės tvarkos reprodukavimo instrumentai. Turneris suformuluoja pagrindinius reikalavimus konceptualiam simbo-linės analizės žodynui, pabrėždamas simbolių daugialypumą, konden-suotumą, skirtingų reikšmių unifikavimą bei poliarizavimą, situaciš-kumą. Simbolių analizė ir yra simbolinės analitinės filosofijos objektas.
Geertzo ir Turnerio simbolinės ir interpretacinės analizės idėjas plėtoja Mary Douglas. Ji akcentuoja kūno purvinumo ir apsivalymo simboliką kaip socialinės tvarkos ir institucionalizavimo ritualų analogą bei išraišką. Seksualinių pavojų (pavyzdžiui, incesto arba menstruacijų) ir seksualinės įvairovės (sexual diversity) problemų sprendimas yra socialinio struktūravimo ir hierarchizacijos prielaida. Ir priešingai – pati socialinė tvarka primeta higienos reikalavimus, kurie atsispindi ritualuose. Ritualas čia yra ne tik pašventinimas, bet ir švietimo dalis bei socialinių struktūrų reprodukavimo mechanizmas.
Geertzas ir Turneris pažymi, kad ritualinių simbolių fiksavimas bei analizė nėra objektyvus, nuo stebinčiojo asmens nepriklausantis dalykas, o kinta priklausomai nuo paties stebėtojo įsitraukimo į ritualą. Stebėtojo pozicija daro stebimąjį įvykį (ritualą) neapibrėžtą, o konkre-čias formas suteikia pats antropologas, antropologo ir stebimojo dialogas arba stebimojo komentaras. Šių santykių neapibrėžtis antropo-logijoje verčia prisiminti analogišką situaciją kvantinėje fizikoje, kur pirmą kartą moksliškai buvo suformuluotas neapibrėžtumų santykio ir statistinio dėsningumo principas. Werneris Heisenbergas apie „neapi-brėžtumų principą“ rašė: „Paaiškėja, kad negalima kartu laisvai pasirinktu tikslumu apibrėžti atominės dalelės vietos ir greičio“ . Fizikiniai mikropasaulio reiškinių matavimai neišvengiamai pakeičia atominių dalelių vietos ir greičio situaciją, todėl mokslininkas negali vi-sapusiškai objektyviai ištirti mikropasaulio, bet turi tenkintis „sta-tistiniais dėsningumais“, kuriuos lemia neapibrėžtumų santykis. Kita vertus, kaip pažymi Heisenbergas, neapibrėžtumų ir mokslininko vaid-mens suvokimas, jų aktualizavimas daro įmanomas kitokias aktyvias mokslines pozicijas, anaiptol nesumenkinančias mokslo galimybių.
Plėtojant šiuolaikinius antropologinius projektus, siekiama atsižvelgti į aktyvų antropologo vaidmenį – jo dalyvaujantis stebėjimas (particpant observation) susieja tyrinėjimą su ideologija, su pasirinktu interpretavimo būdu, su situacijos neapibrėžtumu, kuris leidžia kalbėti ne apie dėsnius, o apie statistinius dėsningumus. Šią antropologo vaid-mens kaitą nurodęs Geertzas vis dėlto pats dar siekė išvengti pozityvių, pragmatinių kūrybinių implikacijų, kurias skatino jo atradimas. Visai kitaip elgiasi postmoderniosios antropologijos atstovai, pavyzdžiui, Ja-mes’as Cliffordas ir Rosaldo kurie ne tik pripažįsta „neapibrėžtumų principą“ antropologijoje, bet ir mano, kad antropologas gali jį panau-doti kurdamas savo maksimaliai įtikinamą ir literatūriškai, meniškai, faktografiškai patrauklų stebimo fenomeno paveikslą bei siūlyti jį svar-styti tiriamai bendruomenei, mėginti juo šią bendruomenę (pa)veikti. Kitaip tariant, čia iškylančios pragmatinės nuostatos atveria kelią inter-aktyvumui, dialogui, kurie iš esmės papildo ir modifikuoja simbolinės analizės rezultatus.
Reikėtų nusakyti ir postmoderniosios antropologijos skirtumą, lyginant ją su ankstesniais antropologiniais tyrimais. Ernestas Gellneris šį skirtumą aptaria nurodydamas santykį tarp „švietėjiško racionalizmo arba racionalistinio fundamentalizmo“ ir „postmodernaus reliatyviz-mo“ . Gellneris kritikuoja postmoderniojo reliatyvizmo galimybes, manydamas, kad šiam nėra būdingas nei filosofinis logiškumas, nei gamtamokslinis žinių kumuliatyvumas. Skirtingai nei implikuotų Gellnerio kritika, postmodernusis reliatyvizmas nurodo savo sąsajas ne su logika ir gamtamoksliniu ar informacinių technologijų kumuliatyvu-mu, o su naujomis žmonių bendruomenės sąveikomis (pokolonijinėmis, multikultūrinėmis) ir su atitinkamu mąstymu. Būtent postmodernistinės nuostatos ne tik atveria kelią globalizacijos raidai, vartotojiškos visuo-menės plėtrai ir nacionalinių vertybių validumo ribojimui, bet ir užtikri-na globalizacijos efekto minimalizavimą bei nacionalinių vertybių išlie-kamumą. Postmodernistinių nuostatų pozityvumo Gellneris nenorėjo pripažinti ir liko ištikimas klasikiniams kantiškiesiems švietimo idea-lams: proto savarankiškumui ir apodiktiniam apibrėžtumui.
Atrodytų, kad analitinė antropologija svyruoja tarp šių dviejų pozicijų: švietimo fundamentalizmo ir postmoderniojo reliatyvizmo. Manau, kad toks svyravimas yra puiki proga kalbėti apie protingą šių pozicijų balansą. Kūrybinį analitikos ir pragmatikos balansą pateikia Rorty filosofija, susiedama analitinę filosofiją, pragmatizmą, poetiką ir antropologiją. Jeigu negalima nupiešti visiškai objektyvaus stebimojo reiškinio paveikslo, būtina kurti jo pragmatinį projektą: plėtoti bendra-darbiavimą su tiriamųjų bendruomenėmis, siekti abipusės naudos, pa-sitikėjimo ir gerovės kilimo. XX a. pabaigos antropologai plačiai diskutavo apie Rorty (ir Derrida) teiginius, tomis diskusijomis aiškiau apibrėždami savo pozicijas .
Situatyvumas, į kurį įsitraukia ir kartu jį kuria antropologas, demitologizuoja daiktą savaime, objektyvų paviršių ir juos paverčia reikšmių ir sąveikų grandinėmis. Todėl antropologija neišvengiamai virsta atvejų studijomis (case studies), skirtingų tarpkultūriniais tyrinė-jimais (cross-cultural researches). Šiuo požiūriu svarbu ir tai, kad Wittgensteino filosofijos interpretatoriai suartina analitinę filosofiją su fenomenologija. Pažymėtina, kad Edmundo Husserlio analizuotas in-tencionalumas visada buvo situacinis ir priklausė nuo turėjimo omenyje, nuo mąstymo horizonto, pagaliau nuo konkretaus gyvenamojo pasaulio, nuo „čia ir dabar“. Tad nuostatų ir dispozicijų aiškinimas tapo svarbia interpretacinės antropologijos dalimi, kurią papildė ir konkretaus situa-cinio kūno samprata, išplėtota Mauriso Merleau-Ponty filosofijoje, ir hermeneutinis Heideggerio-Gadamerio-Ricoeuro projektas, kuris pagrindė ne tik interpretacijų ontologiškumą, bet ir reikšmės priklausy-mą būties įvykio sąrangai. Šie filosofijos posūkiai sustiprino analitinės antropologijos galimybes: nors ji daugiausia dėmesio skiria reikšmių ir prasmių aiškinimui, tačiau suvokia jas kaip gyvenimo formos dalį, pabrėžia psichologinius veiksnius, tradicijos veiksnius ir paties inter-pretatoriaus pragmatinį vaidmenį.
Kalbant apie tuos analitinius metodus, kuriais galėtų pasinaudoti filosofinis-pragmatinis antropologijos projektas, reikėtų prisiminti kog-nityvinius ir kultūrinius-psichoanalitinius požiūrius bei jų teikiamas ga-limybes.
Artima analitinei filosofijai yra kognityvinė antropologija. Verta prisiminti, kad kognityvinė antropologija nagrinėja kultūrines žinias, mokėjimą, kuris įtvirtintas žodžiais, istorijomis, artefaktais, kurio iš-mokstama iš kitų ir kuris yra bendras su kitais .

Kognityvinės antropologijos tyrinėjimų sritis išsiskiria kognityvių reiškinių akcentavimu ir iš to kylančiais metodologiniais bei požiūrių ypatumais .

Kognityvinė antropologija daugiausia dėmesio skiria intelektua-lių ir racionalių kultūros aspektų analizei, o ypač dėmesingai analizuoja problemų apmąstymo būdus: paplitusias klasifikacijas, stereotipinių predikatų priskyrimą samprotavimų subjektams, asociacijų schemas, kalbinius giminės, erdvės ir laiko apibūdinimus. Kalbos išskyrimas kognityvinėje antropologijoje virsta specifine tyrinėjimų sritimi. Labiausiai kognityvinė antropologija išsiskiria savo metodologija, kurios svarbus bruožas yra lingvistinių bei kognityvinių struktūrinių metodų taikymas. Ši metodologija numano, kad lingvistiškai pažymėtos semantinės kategorijos ar simboliškai išskirtos gimininių ryšių struktū-ros tiriamai bendruomenei yra reikšmingos ir sąlygoja šios bendruome-nės kultūros plėtrą bei socialinį gyvenimą. Kognityvinės antropologijos metodai siekia atskleisti reikšmines kalbines kultūrines kategorijas, kurias gali išplėtoti bendroji etnografija ir etnologija . Šiuolaikinė kog-nityvinė antropologija ir kognityvinės kultūros studijos akcentuoja emocijas, t. y. yra susijusios su kognityvine psichologija bei psichologi-ne antropologija. Kognityvinė psichologija nagrinėja mąstymo formų ir procedūrų sąsajas su emocinėmis asmeninėmis bei kultūrinėmis nuosta-tomis.
Kitaip analitinės antropologijos projektus plėtoja filosofai Valerijus Podoroga ir Slavojus Žižekas. Abu jie plačiai naudojasi semi-otiniais ir psichoanalitiniais analizės instrumentais ir kultūros, antropo-logijos, popkultūros medžiaga.
Podoroga susieja įvairialypį psichoanalizės, postmodernistinės filosofijos ir poststruktūralizmo patyrimą. Jis plačiai remiasi Felixo Guattari’o ir Gilles’o Deleuze’o, Jeano Baudrillard’o ir Pierre’o Bourdieau kūriniais ir nagrinėja tokius klausimus kaip: įvykis, kūnas, mimezė. Reikia pažymėti, kad įvykio problema Podorogos antropologi-nius projektus susieja ir su Mamardašvilio filosofija, akcentavusia suvokimo ir jausmo įvykio nepakartojamumą, subjektyvų autonomišku-mą. Įvykio tema skatina Podorogą susieti kiekvieną jo antropologiškai analizuojamą autorių (Sergejų Eizenšteiną, Fiodorą Dostojevskį, Niko-lajų Gogolį) su kompleksiškai interpretuojama įvykio struktūra, kada į nepakartojamą sūkurį susisuka laiko, vietos, asmens psichikos, atsitikti-nių susitikimų ir interesų įvairovė. Kiekvieną jų reikia paaiškinti atsi-žvelgiant į istoriją, tradiciją, įvairius kontekstus. Galiausiai tai virsta nesibaigiančiu vieno įvykio aiškinimo projektu, kuris, be to, visada lieka neapibrėžtas dėl tyrinėtojo pateikiamos schemos subjektyvumo. Pavyzdžiui, Podoroga rašo išsamią analitinės antropologijos studiją apie Eizenšteino autobiografiją . Jo analizė yra susijusi su trejopu auto-bio-grafijos pobūdžiu ir jos sąsaja su konkrečiomis Eizentšteino gyvenimo situacijomis:
• AUTO – reikalauja aiškinti savęs suvokimą, autorefleksijos stilių, dominavusį Eizenšteino gyvenimo laikotarpiu. Būtina at-sižvelgti ir į Eizenšteino savivokos ypatumus, susijusius su įvairiais kompleksais, fobijomis, geismų ypatybėmis. Neretai autoriaus savirefleksija būna iškreipta kultūriniu, psichiniu po-žiūriu. Savęs suvokimas nėra savaime aiškus ir savaime duotas. Čia rasime savitą istorinę ir politinę intrigą, kultūrinio habitus ypatumus, diktuojančius elgesio taisykles ir išraiškos manierą. Autobiografinis tekstas, kurį analizuoja analitinės antropologi-jos atstovas, kupinas prasmių, lūžių ir net giliausių transforma-cijų, priklausomų nuo likimo vingių, patirto streso, kuriamos intrigos.
• BIO – tai gyvenimas, patirtis, kuri gali neatsispindėti autoriaus parašytuose tekstuose, tačiau lyg šešėlis tvyro arba slepiasi už jų. Be to, svarbu, kiek ši patirtis yra esminga. Juk bio ne visada kyla iš auto. Bio visada liks kaip klausimas, bet kartu ir kaip nenumaldoma dionisiška energija, gyvenimo troškimas, norų formavimas. Galbūt šį bio galima sieti su Wittgensteino nuty-lėta situacija.
• GRAFIJA – tai rašymo maniera. Toje manieroje aptiksime au-tobiografijos parašymo laikui būdingų literatūrinių žaidimų, stilistikos taisyklių, paplitusių kognityvinių (pavyzdžiui, meta-forinių arba analoginių) asociacijų, kurios išplės auto ir nesu-taps su bio. Ir priešingai: esmingi auto ir bio momentai išliks anapus teksto. Jų aiškinimui būtų galima pasinaudoti ir kogni-tyvinės antropologijos pasiekimais.
Taigi analitinė antropologija autobiografiją aiškina atsižvelgda-ma į esmines auto-bio-grafinio diskurso sąvokas, bet kartu parodo autobiografiją kaip tokį konceptualų vienį, kuris gali skatinti antropologo egzistencinio patyrimo raidą (artefakto bei pragmatinis elementas).
Podoroga, postuluodamas patyrimo didėjimo, suvokimo naudin-gumo faktorius, anaiptol netampa laisvos antropologinės vaizduotės apologetu. Šiuo atžvilgiu jis yra panašus į Geertzą, kuris įrodė subjek-tyvaus projektyvumo neišvengiamumą antropologiniuose dalyvaujan-čio stebėtojo aprašymuose, bet pats nesutiko tapti laisvų artefaktų kūrė-ju, o liko ištikimas objektyvistinei, švietėjiškai, tam tikra prasme neo-kantinei pozicijai.
Podorogos analitiniu antropologiniu požiūriu gvildenamos įvykio, kūno, mimezės temos galėtų būti papildytos klasikinėmis sociokultūrinės antropologijos temomis: simbolinio mąstymo, ritualo, iniciacijos, identiteto konstravimo, atpirkimo ir dovanojimo procedūrų. Tačiau tokia plėtra nepakeistų pačios analizės užduoties: nagrinėti kom-pleksines sąveikas, kurių rezultatas yra reikšmių ir prasmių konfigūraci-jos. Taigi taip lyg ir nusigręžiama nuo klasikinių sociokultūrinės antro-pologijos tyrinėtojų Malinowskio, Radcliffe-Browno, Edwardo Evans-Pritchardo, Lévi-Strausso, Douglas, Turnerio objektyvistinių paradig-mų. Tačiau neatmetami jų metodiniai atradimai. Išliekamąją vertę turi funkcinė, struktūrinė, kognityvinė, simbolinė analizė kaip sudedamo-sios kompleksinės analizės dalys, bet ne kaip išskirtiniai, privilegijuoti moksliniai metodai. Pagaliau funkcinė ar struktūrinė analizė virsta ne „objektyvios tikrovės“ fiksavimo būdu, o jau suformuluotų teiginių, reikšmių ir prasmių komplekso klasifikavimu ir aiškinimu (analitine procedūra). Funkcinė analizė aiškintų socialinius diskursus ir praktikas, susijusias su būtiniausių psichofiziologinių poreikių patenkinimuo, o struktūrinė analizė rodytų reikšmių kaitą priklausomai nuo egzistuojan-čių hierarchijų, darbo pasidalijimo ir perėjimų tvarkos (reikšmių transformavimo). Struktūrinis analizės metodas dažniausiai remiasi binarinių opozicijų išskyrimu ir jų klasifikacija. Šio metodo požiūriu išskiriamos dvi labiausiai viena nuo kitos nutolusios asmenų grupės arba mitologemos ir rodomos jų suartėjimo bei transformacijų (perėjimų, iniciacijų) galimybės. Simbolinė analizė aiškintų grupės simbolių reikšmes, atskleistų tikėjimų turinį, interpretuotų tiriamųjų idealus. Psichoanalitinis metodas taikytų postfroidistinę, jungišką, lakanišką libido, substitucijos ir simbolinės sferos analizę. Postjungiška ir Stanislavo Groffo tipo analizė sietųsi su perinataline simbolika ir istorinių, kolektyvinių archetipų interpretacija. Poststruktūralistinė analizė remtųsi Rolando Barthes’o, Michelio Foucault, René Girardo ir Derrida metodologijomis, susijusiomis su teksto ir konteksto santykiu. „Galimų pasaulių“ analizė akcentuotų „svetimo“ figūros įreikšminimą, susitikimo su kitu pasauliu suvokimą ir jo ritualizaciją. Mitologinė ana-lizė pabrėžtų dominuojančio naratyvo rekonstravimą ir aiškinimą. Šis sąrašas nėra užbaigtas, nes siekiant apibrėžto pragmatinio tikslo ir pri-klausomai nuo objekto bei jo raiškos specifikos, nuo tyrinėtojų įgūdžių gali būti taikomos pačios įvairiausios kiekybinės ir kokybinės analizės metodikos: sociologinės, lingvistinės, filosofinės, psichologinės.
Pasitelkime kaip pavyzdį antropologinę įvykio analizę. Pamati-nis Įvykis, kaip tam tikra legenda, vadinasi, ir prasmė, pagrindžia teoge-nezę, kosmogenezę, tautos ar net asmens genezę. Šis Įvykis tampa ku-riančiuoju mitu ir yra saugoma grupės ar asmens identiteto šerdis. Pamatinio Įvykio legenda nurodo ir kilmę, ir ateities lemtį. Iš Įvykio išauga padavimas, kurį privalu atminti kaip savo likimą, kaip esmės ženklą. Reikėtų skirti legendinį Įvykį ir konkretų suvokimo įvykį. Pastarasis yra vienintelė suvokimo tikrovė. Konkretų įvykį ir suvokimą sieja apibrėžtas įspūdis . Konkretus suvokimo įvykis būtent dėl jo suvokiamumo ir gyvumo siejamas su tradicija, vadinasi, ir su pirminiu, legendiniu Įvykiu. Taip tikrovė yra mitologizuojama, konstruojama, tačiau dėl to suvokimas nepraranda nei savo gyvumo, nei aktualumo. Pamatinis Įvykis tyrinėtojui gali atrodyti sietinas su klasikiniuose mituose vaizduojama teogeneze ar kosmogeneze, dėl kurių kartojimo mąstymas anaiptol nenuvertėja. Legendinis Įvykis čia atlieka įvykius struktūruojančią, tradiciją ir atmintį užtikrinančią, reikšmių ir prasmių kompleksus saugančią funkciją – be jos konkretus įvykis negalėtų būti mąstomas. Analitinė antropologija įvykio atveju aiškina aktualios prob-lemos suvokiamumo galimybes, tačiau anaiptol nesiekia pakeisti filo-sofinių pamąstymų apie įvykio ir būties sąsajas, kaip jos buvo išplė-totos Heideggerio kūrinyje Būtis ir laikas (Sein und Zeit, 1927).
Prisiminus anksčiau minėtą antropologinę Eizenšteino autobio-grafijos analizę, atliktą Podorogos, galima kalbėti apie autoriaus legen-dos dekonstravimą filosofinėje ir antropologinėje literatūroje. Teigtu-me, kad ši dekonstrukcija atveria kelią papildomai Įvykio analizei.
Geertzas nagrinėja antropologinių tekstų autoriaus specifiškumą postmoderno epochoje, remdamasis Barthes’o ir Foucault samprota-vimais šiuo klausimu. Barthes’as autoriaus mirtį sieja su kapitalizmo juridinių procedūrų kritika ir su rašymo esme. Jis teigia, kad ne „dieviškasis“ autorius kuria tekstą, o veikiau – tekstų susidūrimai ir konfigūracijos yra tiesiog užrašomos rašytojo. Pagaliau tik skaitytojo mąstymas aktualizuoja patį romaną, knygą, net jei tas skaitytojas yra rašytojas. Šiuo atveju Barthes’as iškelia komunikacinę rašytojo funkci-ją , kuria realizuojami daugelio diskursų dialogas, kova ar prievarta. Kita vertus, Barthes’as neaptaria autoriaus ir skaitytojo pozicijų pragmatikos, o tik nurodo Stephane’o Mallarme ir Marcelio Prousto atvejus kaip pragmatinio požiūrio į užrašymo funkciją pavyzdžius.
Tačiau net jei kalbėtume apie „mokslinį“ diskursą, kuriame sąmoningai atsiribojama nuo kasdienybės dialogų, vis dėlto, pasak Foucault , autoriaus jame nelieka. Jis virsta institucija ir mitu, saugančiais apibrėžtą kalbėjimo būdą, samprotavimų logiką bei verifikavimo taisykles. Galilėjus (Galileo Galilei) atveju galima kalbėti apie mokslo diskursą, kuris nebepriklauso nuo paties Galilėjaus figūros. Jis pats tampa šio diskurso istoriniu ženklu. O marksistinis, froidistinis, nyčiškasis ar heidegeriškasis diskursas tiesiogiai priklauso nuo jo pradininko mitologijos (pamatinio Įvykio), ir kiekvienas atradimas, siejamas su šio „autoriaus-dievo“ veikla, gali iš esmės keisti diskurso konfi-gūracijas. Tas subjektas, kuris plėtoja marksistinį ar kitą mitologizuotą diskursą, nuolat praranda savo identitetą, užleisdamas vietą diskurso galiai. Taip autorius pamaži išnyksta, net jei knygos viršelyje vis dar atspausdinamas jo vardas. Foucault savo apmąstymų apie autoriaus mirtį anaiptol neužbaigia minorine gaida. Autoriaus nykimas išlaisvina rašantįjį subjektą nuo diskurso, kalbos ir tradicijos prievartos, atveria galimybes kūrybingai įsilieti į kalbų sūkurį, tikslingai realizuoti sklin-dančius dialogus ir užtikrinti jų pragmatinę funkciją. Geertzas pažymi, kad šioje situacijoje antropologinio teksto autoriaus padėtis tampa dviprasmiška. Viena vertus, jis privalo pažinti socialinio diskurso galias ir siekti meninės saviraiškos, plėtoti dialogus, o kita vertus, jis vis dėlto siekia išlikti mokslininku ir paklūsta institucinėms objektyvumo taisyklėms:

Pagaliau konkrečiu tyrinėjimo raiškos atveju, ar ji bus tikroji lettre, ar išties mokslinis diskursas, vis dar linkęs pakankamai sąžiningai plėtoti kalbą kaip praktiką arba kaip priemonę, antropologinis diskursas vis dėlto lieka hibridinis, pakibęs tarp dviejų galimybių .

Terminu „hibridiškumas“ galima būtų apibrėžti ir Podorogos santykį su pamatiniu pasakojimu apie Eizenšteiną kaip Įvykį, turėjusį lemiamos įtakos vėlesnės kinematografijos, Spalio revoliucijos mitolo-gijos plėtotei. Kita vertus, Podoroga postuluoja tai, ko pasigesime Geertzo tekstuose: aiškų apibrėžto pragmatiškumo reikalavimą. Antro-pologinio teksto dvilypumas suteikia autoriui galimybę laisvai dispo-nuoti skirtingomis tyrimo ir analizės metodikomis (beje, ir Geertzas, ir Podoroga nuolat taip elgiasi). Tokiu būdu antropologijos objektai patei-kiami ne kaip daiktai savaime, nepriklausomi nuo subjekto objektai, o kaip tam tikro reikšmių komplekso dalyviai, situacijos sudedamosios dalys, analizei būtinas dinamiškas kontekstas.
Tokiu būdu filosofinės antropologijos analitika remiasi Aristotelio kategorine analize, Kanto transcendentaline analitika, neo-kantinėmis (nuo Cassirerio iki Jeano Gebserio, Algio Mickūno) mąstymo formų įvairovės ir jų istoriškumo analizėmis, Karlo Marxo ir Althusserio ideologine teiginių kritika, Heideggerio simbologinėmis egzistencinėmis interpretacijomis, vitgenšteiniškais kasdienių kalbinių žaidimų ir situacijų aiškinimais. Analitinė antropologija jokiems anali-zės metodams neteikia pirmenybės, kadangi visi jie yra taikomojo pobūdžio, analitinė antropologija remiasi empiriniu, lauko tyrimu, reikšmių ir prasmių fiksavimu, net jei tos reikšmės ir prasmės būtų tam tikros situacijos, ritualai, materialūs simboliai. Antropologinė analitika yra tiesiogiai susijusi su pragmatika, turint omenyje, kad realus ko nors suvokimas joje traktuojamas kaip veikla, kaip pozityvaus projekto realizacija. Analizė negalima be skirtumo tarp analizuojamojo ir anali-zuojančiojo akcentavimo, o pozityvus projektas liudija analitikos tikslą. Ir iš viso: filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika yra tiesio-giai susijusios, jos viena kitą paremia rato principu, kuris yra analo-giškas hermeneutiniam ratui.