Šioje svetainėje turite galimybę išsamiai susipažinti su Šiaulių universiteto Inter-studia humanitatis leidiniu, literatūrologo Vigmanto Butkaus knyga: "Šiauliai: provincijos miestas palatvėje". Spausdiname knygos pratarmę ir pirmą skyrių.

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
LITERATŪROS ISTORIJOS IR TEORIJOS KATEDRA

Inter-studia humanitatis leidinys

Vigmantas Butkus. Šiauliai:provincijos miestas palatvėje


Dera nusilenkti medžiui, kuris globia tave savo šešėliu.
Martinas Lutheris „Užstalės pokalbiai“

Skiriu šviesiam šiauliečio dailidės, liaudies meistro,
buvusio Lietuvos partizanų ryšininko, Magadano
lagerių politinio kalinio, politinio tremtinio, disidento,
padėjusio atkurti išgriautą Kryžių kalną,
Stasio Čilinskio (1928–1997) atminimui


TURINYS

Pratarmė – – – 7

1 skyrius. Tapatybės: miesto ir mieste

Šiauliai kaip marginalinis miestas
(Subjektyvus bandymas apibrėžti miesto tapatybę) – – – 9

Visuomenės kritika – – – 20

Sensus communis – – – 24

Šlapi Šiaulių šaligatviai, arba sensus communis (II) – – – 27

Penki antroposofiniai fragmentai – – – 30

Onto-teo-teleo-falo-fono-logocentrizmas
arba už ir prieš postmodernųjį mąstymą sociopolitinėje terpėje – – – 33

Tapatybė(s) – – – 36

Filologas (filologija) kaip mitas – – – 39

Miesto valdymas ir subjektyvus mokslų objektyvumas – – – 46

Reveliacinis-revokacinis tarpskyris

Provincialai versus sostiniečiai – – – 50

2 skyrius. Literatūra ir šalia jos

Būtojo ir esamojo laikų grumtynės dėl Mariaus Glinsko poezijos – – – 53

Tavyje sūkuriuojanti Letė – – – 60

Provincijos metraščiai – – – 64

Eduardo Juchnevičiaus kūrybos studijos literatūros seminare – – – 67

Instaliacija apie marksizmą ir feminizmą – – – 71

Apie lengvą sniego ir ašarų kritimą – – – 74

Grafomanija – literatūros periferija? – – – 78

Pabiros pastabos apie poeziją
ir nepoeziją Šiauliuose ir Šiaulių krašte – – – 82

Kraštotyra lietuvių literatūroje ir jos recepcijoje: erdvės aspektas – – – 86

Toponiminis tarpskyris

Šiaulių miesto vietovardžiai
(bendraautorė Jolanta Didzinskaitė-Paurienė) – – – 99

3 skyrius. Latvijos horizontas

Ryga kaip ilgesys – – – 106

E r i k a s A d a m s o n a s. Senoji Ryga – – – 114

Latvių klasika Šiaulių leidykloje – – – 120

A l e k s a n d r a s Č a k a s. Keli rygietiški eilėraščiai – – – 124
Afišos – – – 124
Kinas, kuris kalbėjo latviškai – – – 125
Nietzsche’s atsakymas – – – 126
Šaulio daina latvių mergaitei – – – 127
Šįvakar – – – 128
Atsakymas – – – 129
Marijos gatvė – – – 131

Nauja nauja latvių literatūros istorija – – – 132

J a n i s E l s b e r g a s. Du rygietiški eilėraščiai – – – 136
„ryto žara vėlgi tavo kely…“ – – – 136
Marijos gatve eisim ir bliausim – – – 137

Baltiškumo kontūrai: Janio Rainio drama „Saulės mūšis“ – – – 138

J a n i s V e s e l i s. Dievas tveria pasaulį – – – 142

„Lyguo“ – pirmas latvių savimonės šūksnis – – – 145

J a n i s V e s e l i s. Janis – – – 148

Latvijos nepriklausomybės šventė – – – 152

Z e n t a M a u r i n i a. Dešimt dvasinės higienos įsakymų – – – 154

Senos knygos puslapiais, arba poetiškai nusiteikusio
keliautojo iš Rygos samprotavimai apie Dievo namus – – – 156

Dedikacinis tarpskyris

Vienas Kryžių kalno kryžeivis – – – 160

4 skyrius. Patirtys ir instaliacijos

Ventos – Užventis arba bandymas rekonstruoti
asmeninį literatūrinį vaikystės žemėlapį – – – 163

Sodyba Dubysos slėny (patirtys) – – – 167

N-14: Seksas ir (senasis Lietuvos) kaimas, pirmiausia netoli Šiaulių – – – 170

Vienkartiniai – – – 173

Nemiga – – – 176

Neperskaitytas pranešimas
apie alaus butelio kamštelio mitologiją ir poetiką – – – 179

Henkaus Hapenčkaus (pa)garbinimas – – – 182

Pabaiga

Šiauliai – exit – – – 185

Asmenvardžių rodyklė – – – 187
Pratarmė

Būdamas kokių dvylikos keturiolikos metų vaikėzas mėgdavau į są-siuvinius kopijuoti žemėlapius, dar labiau – miestų ir miestelių planus. Kartais pats juos kurdavau: tikrų arba įsivaizduojamų vietų. Labiau patik-davo tìkros, tos, kuriose prisimindavau besiraizgančias kokias nors savo paties trajektorijas. Prieš gerą pusmetį tarp šūsnies senų spaudinių ir rank-raščių aptikau vieną tokį sąsiuvinį. Iš visų piešinių ir kopijų labiausiai įs-trigo Volungių, mažo kaimelio prie Ventos, kuriame gyvenau, primityvus vaikiškas atvaizdas. Kiek pamenu, jį iš įžambiai „dangiškos“ perspektyvos nupiešiau vos tik išsikėlęs iš to kaimelio gyventi į miestą. O įstrigo dėl to-kios, sakytum, šventvagiškos asociacijos, kuri manęs iš pat sykio įsitvėrė ir nebepaleidžia: dėl (aišku, tik man tematomo ir tejaučiamo) vidinio, inten-cionalaus panašumo į Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“ (1972) finali-nę sceną. Kai kamera iš lėto kyla vis aukštyn ir aukštyn ir filmo herojaus Kriso Kelvino, kurį vaidina Donatas Banionis, tėviškė, stebinti sūnaus pa-laidūno sugrįžimą, galų gale išnyra kaip įspaudas dieviškose kosmoso pla-tybėse, kaip pats tikriausias amžinybės archetipas, kaip nepajudinamas on-totopas, visiems laikams įsirėžiantis į begalinę visatos atmintį. Prieš tai filme šis finalas yra paruošiamas ir sutvirtinamas itin atidžiu Pieterio Bruegelio panoraminio paveikslo „Medžiotojai ant sniego“ (1565) žiūrėji-mu – savotiška to paveikslo vizualine-dinamine bei akustine ekranizacija, jo analize.
Dabar galvoju: ar iš tikrųjų įsibūtinti man reiškia ir įsivietinti? Tur-būt. Pirmiausia ne socializuotis, bet įsivietinti, t. y. nesuabsoliutinti socio-antropologinio vietos matmens, nesusisaistyti su vienoms ar kitoms vietos grupėms būdingais identitetais. Vietą traktuoti kaip daugelio sociumų ir kultūrų raiškos lauką, ginant ją nuo vienos raiškos diktato. Tai paaiškintų, kodėl daugelyje šios knygos puslapių per literatūrinę-kultūrinę kritiką pri-artėjama prie sociokultūrinės ar net socialinės pašaipos, ironijos, kuri, be-je, daugiausia yra lokali, kodėl daugelis tekstų yra topografiški ir šliogeriš-kai filotopiški. Tai paaiškintų, kodėl iš viso atsirado ši knyga – savotiškas Šiaulių perpiešinys.

* * *
Knygoje spausdinami tekstai parašyti labai skirtingu laiku. Pirmąjį („Šiaulių miesto vietovardžiai“) nuo paskutinių skiria maždaug dvidešimt metų. Daugiausia dėl laiko skirtumo knyga ir išėjo nelabai vientisa stilistiš-kai, nors vientisa tematiškai ir, manyčiau, pakankamai vientisos koncepci-jos. Stilistiškai (ir dalykiškai) nemažai redaguotas bei taisytas buvo tik mi-nėtasis pirmasis, Šiaulių toponimiką analizuojantis straipsnis, o kiti tekstai netaisyti arba beveik netaisyti – pasitenkinta įsivaizduojamo knygos skaity-tojo labui padarytomis pačiomis būtiniausiomis korekcijomis.
Tekstus skiria laikas, bet jungia erdvė. Jungia ne tik objekto prasme, bet ir dėl to, kad tik keli rinkinio tekstai buvo publikuoti respublikinėje kul-tūrinėje periodikoje („Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ ir kt.), o dauguma – būtent Šiaulių miesto ir regiono spaudoje (dienraščiuose „Šiaulių kraštas“, „Šiaulių naujienos“, įvairiuose Šiaulių universiteto lei-diniuose ir pan.). Juk dažnai rašymą inspiruoja tiesiog vieno ar kito leidi-nio buvimas. Kaip tokius leidinius noriu paminėti, deja, jau nebeegzistuo-jantį dvisavaitį „Šiaulių krašto“ kultūrinį priedą „Atolankos“ bei dabar aktyvų, veržlų ir pakankamai agresyvų kultūrinį-visuomeninį Šiaulių uni-versiteto leidinį „Mokslo, kultūros, meno ir technologijų park@s“, išeinan-tį kartą per mėnesį ir platinamą sykiu su dienraščiu „Šiaulių kraštas“.

* * *
Knyga nebūtų atsiradusi be ilgų pokalbių, svarstymų, pasiginčijimų ar tiesiog bendro laiko leidimo su literatūrologu Gintaru Lazdynu, su filo-sofijos ir etikos dėstytoju Jurgiu Dieliautu, su optiku, subtiliu kino ir gyve-nimo vertintoju Imantu Arbočiumi, be mano žmonos lituanistės Romos But-kienės, pirmosios (ir paskutinės) visų čia esančių tekstų redaktorės bei kri-tikės, patarimų, pastabų. Visiems jiems nuoširdžiai dėkoju. Dėkoju recen-zentams: filosofijos ir antropologijos profesoriui Gintautui Mažeikiui, lite-ratūrologui docentui Regimantui Tamošaičiui, padėjusiems praplėsti kny-goje svarstomų problemų kontekstus bei potekstes, kolegėms literatūrolo-gėms docentei Daliai Jakaitei ir Danguolei Šakavičiūtei, talkinusioms ap-mąstant knygos struktūrą, visiems rėmėjams, ypač asociacijos „Jupoja“ di-rektoriui Vidmantui Japertui, su kuriuo sykiu svarstyta ir ne viena Šiaulių bendruomenės problema.



ŠIAULIAI KAIP MARGINALINIS MIESTAS
(Subjektyvus bandymas apibrėžti miesto tapatybę)

Kadangi esu ne sociologas, o literatūrologas, savo samprotavimų apie miestą išeities tašku ir metodologiniu pagrindu renkuosi ne žinomų civilizacijos istorijos bei miesto kultūros teoretikų (pavyzdžiui, Oswal-do Spenglerio, Arnoldo J. Toynbee’o, Lewiso Mumfordo) darbus, su kuriais tesu susipažinęs itin paviršutiniškai, daugiausia iš perpasakoji-mų, bet – ne mažiau žinomų ir garsių rašytojų studijas. Pastarąsias, do-mėdamasis literatūros teksto erdvės ir geografinės, topografinės erdvės koreliacijos problema, esu išstudijavęs ganėtinai įdėmiai. Turiu galvoje Thomo Manno darbą „Liubekas kaip dvasinio gyvenimo forma“ (1926), Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos dialogą apie Vilnių, va-dinamą „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ (1978), bei Josifo Brodskio straipsnį „Vadovas po pervardintą miestą“ (1979), skirtą Pe-terburgui-Leningradui.
Tiesa, vadinti šiuos tris laisvos eseistinės formos rašinius „meto-dologiniu pagrindu“ griežta moksline prasme galima tik su didelėmis išlygomis, tačiau konkretaus miesto, jo unikalumo, jo fenomeno anali-zei jie kartais yra net parankesni nei abstrakčios sociologinės ar kito-kios teorinės konstrukcijos. Jie įteisina literatūrinę-eseistinę intuiciją, subjektyvumą, geranorišką suinteresuotumą, sensus communis domi-nantę ir poleminį bei galbūt provokacinį elementą kaip autentiškais kul-tūrologiniais apmąstymais ir asmeniniu patyrimu pagrįstus analizės bei intelektualinės-pilietinės kritikos instrumentus.
Beje, jaučiuosi turįs teisę į ganėtinai kritišką ir atvirą požiūrį svarstomuoju klausimu, kadangi bent porą kartų viešai spaudoje esu deklaravęs prieraišumą Šiaulių miestui kaip savai erdvei. O ir šį eseis-tišką straipsnį pirmiausia suvokiu kaip tokią deklaraciją.
Pradedant kalbėti apie Šiaulius, pirmiausia reikia akcentuoti, kad šis miestas neturi savo ašies, stuburo, neturi vienijančios idėjų sankau-pos, vienijančios koncepcijos, kuri cementuotų ir orientuotų miestelėnų savimonę taip, kaip, pavyzdžiui, šv. Petro ir Povilo katedra su savo išla-kiu bokštu vienija aplink save visą urbanistinį peizažą. Toji bendra idė-jų sankaupa būna įvairios kilmės ir formuoja miesto veidą bei jo image kitų, t. y. atvykėlių, pašalinių stebėtojų akyse. Juk šiauliečiai kaip paša-liniai stebėtojai Klaipėdos idėjų kompleksą paprastai regi jūros ir ger-maniškojo fenomenų emanacijose (geografinė-istorinė kilmė), Kauno idėjų kompleksą – laikinosios, nacionalistiškai angažuotos sostinės fone (istorinė-politinė kilmė), Anykščių idėjų kompleksą – literatūros klasi-kos suteikiamoje auroje (literatūrinė-kultūrinė kilmė), Kretingos idėjų kompleksą – pranciškonybės ir dvarų tradicijų sklaidos fone (religinė-istorinė kilmė) ir pan. Kokiame invariantiškame, statistiškai bendriau-siame fone Šiaulius regi kretingiškis, anykštėnas ar kaunietis? (Ideolo-gemos „dviračių miestas“, „pėsčiųjų bulvaro miestas“ subliuško it vai-kiški balionėliai.) Liūdna, bet, kaip minėta, toks ilgalaikis invariantinis kultūrinis-mentalinis fonas neegzistuoja. O be jo, be regioninės, nesa-kau: miestietiškosios, savimonės miestas tampa itin amorfišku, palaidu dariniu. Pastarojo pavyzdys – XX a. paskutiniojo (ir ne tik paskutinio-jo) dešimtmečio Šiauliai.
Naivu ir trumparegiška manyti, jog miesto nykimą nulėmė tik posąjūdinio meto valstybinės politinės permainos. Uždelsto veikimo bomba padėta žymiai anksčiau, netrukus po karo – sovietų valdymo pradžioje, kai Šiauliai buvo verčiami (1) uždara militarine aviacine zo-na ir (2) pramoniniu gamybiniu darbininkų getu. Lietuvai atsivėrus nor-malios rinkos ir demokratinės politikos įtakoms, abi minėtos orientaci-jos pasirodė esančios pražūtingos miestui (matyt, bet kokiam miestui yra pražūtinga bet kokia iš šalies primetama, neorganiška orientacija). Beje, pirmasis veiksnys buvo kontroliuojamas išimtinai tik iš šalies, ta-čiau antrasis – tam tikra dalimi paliktas pačių miestelėnų kontrolei ir iniciatyvai. Toji „dalis“, akivaizdu, subrendo vien kaip geri, kartais net virtuoziški Maskvos ir Vilniaus ministerijų slenksčių mynėjai „prašyto-jai“, bet ne kaip visapusiški verslo administratoriai, vadybininkai. Prie-šingu atveju Šiaulių būtų laukusi ne totali pramonės griūtis, bet, pavyz-džiui, gerokai šviesesnis Utenos, Lietuvos mastu įsitvirtinusios trikota-žo, alaus, mėsos ir kt. rinkose, likimas.
Gimtasis mieste, mylimi Šiauliai, / Kokie šiandien iš pagrindų pakitę!
K. Kymantas „Paminklas Šiauliuose“, „Raudonoji vėliava“ 1962 liepos 27.

Pramoninis miestas su neregėtu gamintojų pertekliumi ir katas-trofišku išmoningų gamybos organizatorių, apskritai normalaus vadybi-nio mentaliteto trūkumu yra pasmerktas lėtam merdėjimui. Tiesa, kaip parodė laikas, bene nuosekliausi šitoje nelinksmoje situacijoje gali iš-likti būtent gamintojai: jie savo produkciją ar darbo jėgą kaip ir prieš keliolika metų nukreipia už Lietuvos ribų (anksčiau – Sovietų Sąjungos rinkon, po to – į keliones su siuviniais ar mezginiais Rusijon, Ukrainon, dabar – į darbą toje pačioje Rusijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir t. t.). To-kios išcentrinės tendencijos, valdomos necivilizuotų, stichiškų, iš lūpų į lūpas perduodamų, taigi ir mitologizuotų, informacijos srautų, ypač pa-vojingos miestui, kurio tapatybę jo gyventojai nė nesusimąstydami sieja su aiškaus didesniųjų valstybės miestų autsaiderio pozicija, su ryškaus dekadanso, degraduotos gyvenimiškos erdvės atmosfera, su pelkės bei liūno semantinio lauko metaforika.
Išbloškiančiai ir apskritai destrukcinei galiai kol kas nematyti jo-kių rimtų alternatyvų. Beje, klaidinga tas alternatyvas sieti ne su kardi-naliais mąstymo, savivokos, miesto ir miestelėnų savirefleksijos poky-čiais, bet su kažkokiu dažniausiai pavieniu ir dažniausiai išoriniu eko-nominiu ar panašiu judesiu, apsigaudinėjant jo visagalybės iliuzija. Pui-kiausias ir labai skaudus tokio judesio pavyzdys – Zoknių oro uosto, Laisvosios ekonominės zonos istorija. Ši istorija gaivaliojasi ir greitu tempu ritasi nesėkmės link, manyčiau, daugiausia ne dėl to, kad susi-laukta trukdymų iš šalies, bet dėl to, kad Laisvoji ekonominė zona buvo paversta ideologema, hermetišku stabu, fenomenu pačiu sau, buvo iš pat pradžių projektuojama kaip lėšas tam tikriems sluoksniams pats sa-vaime, be miesto (!) generuojantis uždaras mechanizmas. Kitaip sakant, jis jau savo gemale buvo atskirtas nuo miesto, nemąstomas sykiu, visa-pusėje integracijoje su juo. Dar daugiau – miestas buvo pradėtas nesą-moningai suvokti kaip Laisvosios ekonominės zonos marginalija, jis minties erdvėje ir tapo Laisvosios ekonominės zonos marginalija.
Tapimas kieno nors marginalija miestui gali būti naudingas, jei tuo sugebama efektyviai pasinaudoti, nebent turistiškai (nors apie naudą ir tokiu atveju reikėtų kalbėti labai rezervuotai). Visais kitais požiūriais tai yra kenksmingas virsmas. Juokais galima teigti, kad Šiauliai tam tik-rai daliai Latvijos gyventojų yra tapę Pabalių prekybinio komplekso marginalija. Na, o visai rimtai reikėtų pasvarstyti klausimą, ar Šiauliai katalikiškosios, krikščioniškosios Europos akyse pamažu nevirsta Kry-žių kalno marginalija – ne Kryžių kalno miestu, kaip norėtųsi, bet bū-tent nereikšminga jo marginalija. Ir daryti atitinkamas išvadas, atitinka-mus sprendimus. Nesgi kol kas dar neįsisąmoninta ar nenorima įsisą-moninti, bet akivaizdu, kad ne Kryžių kalnas yra prie Šiaulių, bet Šiau-liai – prie Kryžių kalno. Geografinė linearinė lokalizacija vartojama tik iš tradicijos, bet ji jokiu būdu nepajėgi nurungti simbolinės metafizinės lokalizacijos, veikiančios tiesiog pasąmoniškai. Ir kuo toliau, tuo toji rokiruotė – kas yra kieno priedėlis – geriau matoma: tolstant nuo Lietu-vos ir artėjant, sakykim, prie Krokuvos, Varšuvos ar Romos, Vatikano, Paryžiaus Šiauliai susitraukia iki nežymaus pilko miesteliuko dydžio, o nedidukė Jurgaičių kalvelė išauga iki įspūdingų, kvapą gniaužiančių aukštumų, kurių papėdėje Šiaulių miestas jaučiasi, ar bent turėtų jaustis, labai dviprasmiškai.
Nemažų vilčių šiuo aspektu teikia palyginti neseniai įkurta Šiau-lių vyskupija bei pirmasis jos vyskupas. Toji nauja institucija miesto erdvę daug tvirčiau integruoja su Kryžių kalnu religiškai, o tam tikra dalim – ir kultūriškai (bent jau mėgina grąžinti ankstesnę, ikinepriklau-somybinę, autentiško betarpiškumo valdytą integraciją).
Apskritai Šiaulių vyskupijos įsteigimas miesto gyvenime yra vie-nas reikšmingiausių pastarojo meto įvykių, kurio svarba deramai bus įvertinta, matyt, tik praėjus tam tikram laikui. Labai prasmingas vien jau tas faktas, kad šv. Petro ir Povilo bažnyčiai automatiškai buvo su-teiktas jai neabejotinai priderantis Katedros statusas. Kaip besisuksi, ur-banistiniu požiūriu Šiauliai tėra šv. Petro ir Povilo bažnyčios marginali-ja. Šis didingas Renesanso statinys yra kone vienintelis tikro europietiš-ko miesto atributas, metonimas, simbolis – lyg būtų atklydęs iš kokio narciziškojo Vilniaus – vienintelis epochinis paminklas, iš visų pusių vienodai gerai matomas dominantinis ženklas, išdidžiai nužvelgiantis aplinkinę pilkumą. 1929 m. apie Šiaulius ir jų bažnyčią žymus latvių romanistas Adolfas Ersas knygoje „Lietuva“ rašė taip:

Pilkas miestas tarsi parpuolęs prieš ją [šv. Petro ir Povilo bažnyčią] ant kelių. Miesto išvaizda mainosi, namai griūva ir vėl statomi, karta keičia kartą, o bažnyčia jau tris šimtmečius stovi kaip stovėjusi, galingai iškė-lusi galvą į aukštį1.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai lygiavertės draugijos negali sudary- ti nei Frenkelio, nei Zubovų rūmai, nei Venclauskių namai, nei kuris nors kitas pastatas. Tik joje Šiauliams sustingo istorinės epochos ir am-žiai, kurie miestą daro miestu, tik joje kaip mistinė „Dievo ausies kriau-klė“2 (tariant J. Brodskio žodžiais, pasakytais apie Vilniaus Dominiko-nų bažnyčią) miestui atsiveria amžinybė ir begalybė. Mano metafori-zuotąją kriauklę gali pamatyti kiekvienas šv. Petro ir Povilo bažnyčios viduje, virš įėjimų į abi šonines koplytėles. Ją prisiminiau norėdamas, tiesa, gal kiek ir eklektiškai, išsakyti labai subjektyvų, asmenišką ir tru-putį šventvagišką palyginimą: renesansiškoji Sandro Botticellio Venera, stovinti būtent ant kriauklės (tarsi iš jos gimstanti) ir spinduliuojanti ap-linkinėms erdvėms savo gracingą grožį, meilę bei paslaptingą, mistišką švytėjimą, ir renesansiškoji šv. Petro ir Povilo bažnyčia – argi jos neturi bendrų bruožų?
Likimo ironija ar likimo ženklas – Renesanso, t. y. Didžiojo At-gimimo bažnyčios dominantė reanimuotino miesto panoramoje! Pana-šiai kaip 1915 m. nuotraukoje, kurios viršuje vokiškai užrašyta: „Blick auf das von den Russen zerstörte Schaulen“3 („Žvilgsnis į rusų sugriau-tus Šiaulius“), tik sugriovimas ne vizualiai išreikštas, o šiaip atitikimas stulbinantis – bažnyčia lyg žydinti balta lelija niauraus nekropolio ap-supty.
Vienas iš miesto tikrumo, „miestiškumo“ požymių yra jo reflek-sija literatūroje, tos refleksijos autentiškumas, intensyvumas bei kon-ceptualumas. Šį požymį iškeliu ir jį išplėtosiu ne tik dėl to, kad, kaip sakiau, esu literatas, o dėl to, kad tai yra ganėtinai objektyvus rodiklis. Erdvė įsiveržia į tekstą, tekstas – į erdvę, miestas tarytum pradeda gy-venti paralelinį gyvenimą, išplečiantį jo ribas, tiksliau, perkeliantį jas į kitas dimensijas. Pateiksiu pavyzdžių (tiesa, lyginant su mano rašinio objektu, jie labai sunkiasvoriai, „ne to kalibro“, bet užtat informatyvūs ir įtaigūs): Williamo Blake’o Londonas, Fiodoro Dostojevskio, Andre-jaus Belo ir kitų Peterburgas, Michailo Bulgakovo Maskva, James’o Joyce’o Dublinas, Janio Puoruko, Aleksandro Čako, Margerio Zarinio ir kitų Latvijos rašytojų Ryga, daugelio lietuvių rašytojų Kaunas, Judi-tos Vaičiūnaitės, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino ir kitų Vilnius, galų gale Alfonso Nykos-Niliūno Utena ir t. t.
Ar Šiauliams tuo požiūriu galima pritaikyti Thomas’o Stearnso Elioto londoniškoje poemoje „Bevaisė žemė“ kelis kartus kartojamą frazę „Netikras Miestas“4?
Jokiu būdu nereiškiant pretenzijų aptariamą klausimą orientuoti į išvardintuosius pavyzdžius ir kritiškai įvertinant realią situaciją, pravar-tu prisiminti keletą pačių simptomiškiausių šiaulietiškų posmų. Dar 1910 m. tragiško likimo anksti miręs poetas Zigmas Gėlė-Gaidamavi-čius ketureiliame eilėraštyje „Ant Šaltuvės [Salduvės – V. B.] kalno“ ra-šė:

Čia ežeras tviska, o ten, kaip ant delno,
Užsnūdo seneliai – Šiauliai užmiršti…5

Septintajame dešimtmetyje kitas vietinis poetas eilėraštyje „Gim-tojo miesto žiburiai“ skandavo:

Žiburiai, žiburiai! O Šiaulių žiburiai…
Kas tiek daug jų šią naktį įskėlė.6

Dar po keliolikos ar keliasdešimties metų parašytame kito poeto šiauliečio eilėraštyje „Kryžių kalnas“ buvo rimuojama:

Aukštai iškilęs virš Šiaulių
Baltasis Saulės bokštas
Tarp šio gyvenimo kelių
Surasti tikrą trokšta.7

O štai poeto Mykolo Karčiausko eilėraščio „Šiauliai“ pirmasis posmas:

Šiauliai – pilies miražas
Ir Saulės mūšio aidas,
Karaliaus stalo miestas,
Sukilėlių kapai.8

Tai vienos ir tos pačios poetinės paradigmos kūriniai. Ši paradig-ma, regresuojančiai nusitęsusi per visą šimtmetį, charakterizuotina kaip primityvistinė-liaudiškoji. Gana patrauklų pradinį deklamacinį naivumą ir betarpiškumą ji greit iškeitė į šablonišką retoriką, itin parankią para-pijiniam kraštotyriniam patriotizmui reikšti. Dominantiniai Šiaulių sim-boliai tokioje literatūroje buvo ne tik depoetizuoti ir desemantizuoti, bet ir galutinai devalvuoti, o pats Šiaulių miestas – paverstas bejausme, beskone, bekvape, it muliažine erdvine visuma, kažkokiu beveidžiu ir nesegmentuotu kaimu, bevarde gyvenviete. Šiaulių miestiškumas šios paradigmos literatūroje buvo visiškai sunaikintas (ir, esu įsitikinęs, kur nors rašomojo stalo auros šviesoje – tebenaikinamas).
Autentiškiausiu Šiaulių rašytoju, be abejonės, laikytinas prozi-ninkas Kazys Jankauskas (1906–1996). Jo dviejų tomų autobiografinis romanas „Ne pirmas kartas“ (iš esmės tai – beletrizuota autobiografija) yra tokia knyga, kurioje Šiauliai iš tikrųjų atsiskleidžia kaip miestas – kaip gamintojų, darbininkų miestas, besiveržiąs tapti ir daugiaklodžiu kultūros miestu. Tiesa, anot to romano herojaus, - kaip „vienas pačių negražiausių mūsų miestų“9, bet su visa miestiškąja, specifiškai šiaulie-tiška atributika. K. Jankauskas pateikia ištisą Šiaulių miesto pjūvių spektrą (topografinį, kultūrologinį, ekonominį, sociologinį, istorinį, po-litinį, etnografinį, edukologinį etc.), visus juos sulydydamas nesume-luotu autentiškumu, nuoseklią metodologinę realistinę preciziką kartais paįvairindamas žavios romantikos gaidomis.
K. Jankausko romane Šiauliai su dideliais pertrūkiais vaizduoja-mi maždaug nuo 1922 iki 1945 metų, t. y. su metais vis labiau įsibėgė-jančio savo didžiausio klestėjimo ir staigaus žlugimo laikotarpiu. Apsk-ritai atskleidžiama be galo simboliška ir gal net kiek pamokanti situaci-ja, kuri yra įkūnijama daugiausia per romano protagonisto siužetinę li-niją: darbininkiško, pramoninio-transportinio miesto virsmas kultūros miestu, o galiausiai net – Lietuvos kultūros centru. Šitą virsmą simboli-zuoja ir neordinari romano autoriaus asmenybė (geležinkelietis – rašy-tojas) iš tikro realizavusi vieną itin esmingą Šiaulių kultūrinės sąmonės, Šiaulių mentaliteto poslinkį. Be abejonės, turiu omeny 1943–1944 m. K. Jankausko redaguotas dvi almanacho „Varpai“ knygas. Priminsiu, kad „Varpuose“ publikavosi Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Myko-laitis-Putinas, Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, Vydūnas, Jurgis Baltrušaitis, Faustas Kirša, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, Bernar-das Brazdžionis, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Vikroras Katilius, Juozas Grušas, Jonas Grinius, Juozas Ambrazevičius, Algirdas Julius Greimas, Paulius Galaunė, Vytautas Aleksandras Jonynas, Pranas Skardžius, Juozas Miltinis ir t. t. Po daugelio metų V. Katilius apie „Varpus“ rašė, kad tai buvo:

lietuvių kultūros minienciklopedija [išskirta – V. B.], turinti hitlermečio sąlygomis priminti kraštui kone viską, ką kultūros srityje jis turėjo ir tu-ri10.

Sveikintinas intensyvus bei analitiškas gilinimasis į trečiojo – ketvirtojo dešimtmečių Šiaulių kultūrinį suklestėjimą ir iškilimą, ben-drai į to meto Šiaulių fenomeną (tuo užsiima istorikai), bet dar labiau reikėtų tvirtai įsisąmoninti ir bandyti deramai, adekvačiai įvertinti tą faktą, kad ne trečiajame ir ne ketvirtajame, bet būtent pastarųjų išugdy-tame penktajame dešimtmetyje (1943–1944 m.) ir būtent dėl „Varpų“ Šiauliai kuriam laikui tapo Lietuvos kultūros sostine, neakivaizdžiai (o maža dalimi ir akivaizdžiai) subūrusia absoliučią ano meto lietuvių kul-tūrinio elito daugumą. Taip Šiauliai pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą labai trumpam, gal kiek ir aspektiškai, bet buvo virtę centriniu Lietuvos miestu.
Dabartiniai Šiauliai ir savo svorio Lietuvos gyvenime proporcijo-mis, ir iš esmės tėra blyškus ano, 3–5 dešimtmečių Šiaulių miesto at-vaizdas, ano, buvusio, praeities miesto marginalija.
Su sovietinės tvarkos atėjimu 1944 m. buvo nutrauktas beveik bet koks tęstinumas, perimamumas, ir Šiauliai tą atotrūkį išgyveno itin skaudžiai, nes daugumas tradicijų juose, skirtingai nei Kaune ar Vilniu-je, buvo tik tik pradėjusios megztis, dar nesutvirtėjusios. Ilgamečių, fundamentalių tradicijų įtaka bet kokio miesto raidai, jo savivokai bei saviraiškai būna itin stipri. Šiauliuose aiškiu tokių tradicijų lyderiu, iš-saugojusiu tęstinumo dvasią, laikyčiau J. Janonio (buvusią Berniukų) gimnaziją, kitąmet švęsiančią 150 metų jubiliejų. Beje, juk ne kur kitur, o kaip tik šioje gimnazijoje mokytojais dirbo ir vienas iš aktyviausių „Varpų“ almanacho iniciatorių, vėliau Sorbonos universiteto profeso-rius A. J. Greimas, ir „Varpų“ redaktorius, tos pačios gimnazijos absol-ventas K. Jankauskas. Šiaulių edukologiniame ir bendresniame eduko-loginės kultūros žemėlapyje, įvertinant visus pasiekimus, summa summarum kol kas dominuojančias pozicijas tebeturi Gimnazija. Ne Universitetas.
Universitetas miesto gyvenime tradiciškai užima, ar „pagal api-brėžimą“ bent jau turėtų užimti, išskirtinę vietą: tampa „miestu mieste“, atskira, autonomiška, paraleline struktūra. Jis aktyviai dalyvauja (daž-niausiai tai būna intelektualinis aktyvumas) miesto įvykiuose, kartais juos inicijuoja ar stimuliuoja. Tačiau universitetas virsta eiline, niekuo neišsiskiriančia miesto švietimo įstaiga, jeigu įsitraukia į tuos įvykius, prarasdamas distancijos jausmą, jeigu susilieja ar bent siekia susilieti su miestu, pamiršdamas „universitetinio opozicionieriškumo“ principą. Būti miesto įvykių sūkury ir tuo pat metu – greta jų, iš atstumo juos ref-lektuojant, modeliuojant bei projektuojant jų ateitį. Intensyviai dalyvau-ti miesto politiniame, ekonominiame, kultūriniame etc. gyvenime ir tuo pat metu išlaikyti stebėtojišką opoziciją. Opoziciją ne dominuojančių politinių, ekonominių ar kultūrinių grupių atžvilgiu, bet opoziciją viso esamo politinio, ekonominio ir kultūrinio modelio atžvilgiu, – kad liktų laisvos rankos kurti ir miesto visuomenei siūlyti vis naujas, modernes-nes pačių modelių alternatyvas, naujus projektus ir pan.
Pagal tokio tipo parametrus Šiauliai kol kas tikrai nėra vadina-masis universiteto (universitetinis) miestas, priešingai – ŠU yra miesto (t. y. autonomija rizikingai manipuliuojantis) universitetas. Keista jų abiejų, miesto ir universiteto, viršūnių simbiozė kol kas ne miestan skleidžia nepriklausomą universitetinę dvasią, bet universitetan – admi-nistracinį vadybinį polėkį, kartais verčiantį universiteto esmės ieškoti ne laisvo intelekto labirintuose, bet apčiuopiamoje materialybėje. Tokia padėtis, be abejonės, dar labiau marginalizuoja tiek Šiaulius, tiek Šiau-lių universitetą.
Kiekvieno miesto įtakingesniajai visuomenės daliai yra būdingas noras ar galbūt tiesiog instinktas „įsisocialinti“ – įsitraukti į įvairias tarpprofesines-integracines formalias ir neformalias struktūras, kurios dažnai būna simbolinės, o ne aiškiai išreikštos. Neoficiali tokių struktū-rų įtaka ir atskiroms miesto gyvenimo sritims, ir apskritai bendrajai miesto politikai, kaip žinia, būna itin didelė, neretai net lemianti.
Šitokių struktūrų dešifravimas dėl jų neartikuliuotumo yra labai sudėtingas, gerokai intuityvus, bet, tarkim, Šiaulių atveju leidžiantis da-ryti ganėtinai apibrėžtas ir prevenciškai naudingas išvadas: pirma, Šiau-liuose nėra normalios tapačių struktūrų konkurencijos (miestas tiesiog kiekybiškai pernelyg mažas ir kokybiškai pernelyg nukraujavęs, kad su-sidarytų alternatyvios analogiškos struktūros), tad jau egzistuojančios struktūros virsta savas taisykles be jokios efektyvios kontrolės prime-tančiais ir miesto raidą taip pristabdančiais dariniais. Antra, Šiauliuose nėra stipraus pilietiškai aktyvių laisvųjų intelektualų sluoksnio – socia-liai atomizuotų visuomenės kritikų, kurie savo intencijomis miesto at-žvilgiu būtų bent kiek orientuoti į Michaelio Walzerio „kritikų draugi-jon“ suburtuosius. Šie ir panašūs momentai miesto valdančiuosius pri-verčia suklupti lygioje vietoje ir buitinės elementarybės lygmeny (eis-mo „(su)tvarkymas“ centrinėse miesto gatvėse), ir principiniais klausi-mais, pavyzdžiui, - aiškūs bet kokiai Europos demokratinei valdžiai iš principo neleistino dialogavimo su nacionalsocializmu faktai, kylantys, matyt, ir dėl to, kad kone kiekvienas, sėkmingiau „einantis politikon-valdžion“, tiesiog pasąmoniškai yra suvokiamas kaip galimas būsimasis partneris ar net viršininkas, kaip potencialus minėtosios neformalios struktūros „kolega“.
Laisvos kritinės ir ypač savikritinės minties, produktyvaus ir su-interesuoto idėjų, planų, projektų etc. dialogo, o kartais net elementa-rios sveikos nuovokos ir geros valios stygius be galo daug prisideda prie Šiaulių virsmo merdinčiu nekropoliu su (dabar jau iš egzotiško vai-kiško žaislo pavojingu socialiniu sprogstamuoju užtaisu tapusio) nacio-nalsocializmo kyla. Asmeninės pilietinės miestelėniškosios atsakomy-bės jausmas tokiems jausmams galimai pribrendusiai Šiaulių miestelė-nų daliai tragiškai atsilieka nuo įvykių arba yra išreiškiamas kažkokia neadekvačia tiems įvykiams kalba. Tuo tarpu Šiauliai ir toliau sparčiai marginalizuojasi, virsta sunkiai apibrėžiamus kontūrus įgaunančiu Lie-tuvos prie-miesčiu, į kurį iš tikrųjų Miestų gali būti atvykstama tik su neatidėliotinu reikalu bei maloniu žinojimu, jog neužtruksi čia ilgai.
Jankauskiškąsias literatūros tradicijas pratęsiantis Marius Glins-kas viename „šiaulietiškame“ eilėraštyje rašo:

neatrastos žvaigždės
šoka daug žadančiame
ir nieko daugiau nesutveriančiame
miesteliūkščio danguje

klajojantis plačiaskvernis muzikantas
vandentiekio bokšto viršūnėje
groja savižudžių tango

užuolaidos vietoj –
praskridusio paukščio užuojauta11.

Užuojautos visada galima sulaukti arba ją išskaityti kokiuose nors metaforizuotinuose ženkluose. Bet gal geriau, kad jos nereiktų.
_____________________________
1 Adolfs Erss, Lietuva: ceļojuma iespaidi un piezīmes, Rīga: Latvju kultūra, 1930, 160. lpp.
2 Paskutiniojoje, septintojoje „Lietuviško divertismento“ dalyje „7. Dominikonai“ rašoma: «в ушную раковину Бога» (Josif Aleksandrovič Brodskij, Vaizdas į jūrą = С видом на море: eilėraščiai, Vilnius: Vyturys, 1999, p. 68).
3 Žr. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai: Momentas, 1991, p. 122.
4 Tomas Stearnsas Eliotas, „Bevaisė žemė“ / Vertė Tomas Venclova, Tomas Stearnsas Eliotas, Pavasaris žiemos vidury. Eilėraščiai ir poemos, Vilnius: Vaga, 1991, p. 22 ir kitur.
5 Zigmas Gėlė, Gėlynas, Vilnius: Vaga, 1979, p. 45.
6 Juozas Sabaliauskas, Paoškit, klevai, mano dainą. Poezija ir publicistika, Šiauliai: Saulės Delta, 1997, p. 61.
7 Stasys Bulzgis, Pro baltą ūką. Eilėraščiai, Šiauliai: Delta, 1994, p. 12.
8 Mykolas Karčiauskas, Į kelią, į kraštą. Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1984, p. 32.
9 Kazys Jankauskas, Ne pirmas kartas. Antra knyga, Vilnius: Vaga, 1993, p. 123.
10 Viktoras Katilius, „Šiaulių kolonijos „Varpai“ ir jų redaktorius K. Jankauskas“, Viktoras Katilius, Židiniai ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1997, p. 339.
11 Marius Glinskas, Atminties nendrė. Eilėraščiai, Šiauliai: Delta, 1993, p. 40.

„Šiauliai kaip marginalinis mies-
tas“, Miesto marginalijos.
Straipsnių rinkinys, Šiauliai:
K. J. Vasiliausko įmonė,
2000, p. 20–28.







Bu-403 Butkus, Vigmantas
Šiauliai: provincijos miestas palatvėje. Tekstai / Vigmantas Butkus. – Šiauliai: Saulės delta, 2005. – 192 p. – (Inter-studia humanitatis; kn. 2).
Asmenvardžių rodyklė: p. 187–191.

ISBN 9955-522-68-2

Knygoje spausdinami esė, straipsniai, recenzijos, vertimai iš latvių kalbos ir įvairūs kitokie testai apie Šiaulius ir ne tik apie juos. Keliamos ir analizuoja-mos visuomeninės, literatūrologinės, kultūrologinės, antropologinės proble-mos, apmąstomas provincialumo sindromas, identitetų ir identifikacijų dau-giabriauniškumas. Knyga yra poleminio bei kiek provokatyvaus pobūdžio.

UDK 888. 2-4


Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla „Saulės delta“



Vigmantas Butkus
Šiauliai: provincijos miestas palatvėje
Tekstai

Redaktorė Roma Butkienė
Viršelio dailininkas Kęstutis Musneckis
Maketuotojas Vigmantas Butkus
Leidybos vadovė Jadvyga Kauneckienė


305-tasis „Saulės deltos“ leidinys


20050110. SL 1910. 12 sp. l. Tiražas 500 egz.
Užs. Nr.
Išleido knygų leidykla „Saulės delta“,
Vilniaus 118, 76291 Šiauliai. Tel. ir faks.: (8-41) 523684.
Spausdino AB „Aušra“, Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas.
Tel.: (8-37) 226457, faks.: (8-37) 207795, www.ausra.lt