|
Aleksandras Ostašenkovas: "Gyvenu tam, kad skaudėtų"
Oksana LAURUTYTĖ
2006-11-03
Savaitraštis "Šiauliai Plius"
Šiaulietis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas nesiliauja stebinti kūrybiniu produktyvumu.
Neseniai išleidęs fotografijų albumą "Kitas krantas" ir su broliu Viktoru pakvietęs į parodą "Mano Šiauliai", praėjusią savaitę jis surengė dvigubą savo naujo nuotraukų albumo "Mano miestas" pristatymą Šiaulių dailės galerijoje ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. "Imu bijoti pats savęs, jaučiu, kad vėl pasinersiu į skausmą", - apie savo esamą ir būsimą kūrybą kalba fotomenininkas, dabar ieškantis atsakymo į klausimą, kas yra mirtis.
Menininkui kalbėti nereikia - kalba kūryba
"Jaučiuosi pavargęs", - savo būseną dviem žodžiais nusako arbatos gurkštelėjęs Aleksandras. Jis atvirauja, kad naujojo albumo kūrimas ir leidyba jam kainavo daug nervų ir nemigo naktų. Juk pačiam teko ieškoti albumo rėmėjų, menotyrininkų, kurie parašytų recenzijas, atrinkti fotografijas, kurios geriausiai atspindėtų jo jausmus Šiauliams ir kuriose albumo žiūrovas atrastų kažką jaudinančio, pažįstamo.
Albume "Mano miestas" surinktos dvejus metus Aleksandro darytos fotografijos. Nespalvotose fotografijose Šiauliai paskendę rūke. "Mano miestas - mano bendramintis, tarsi dvasinis ženklas, su kuriuo kalbiesi, prisimeni patirtas būsenas, objektai žadina patirtas būsenas. Mano fotografijos - tai pokalbis su savimi, laiku, istorija, mąstymas apie žmogų. Man miestas - tarsi žmogus, ir norisi tikėti, kad jis yra amžinas. Mes turime pradžią ir pabaigą, o mūsų laikas čia labai trumpas. Akimirkas bandau sujausminti, bandau suprasti, kas esu, kam esu, kas su manimi bus", - kalba fotomenininkas.
Aleksandras sako, kad jį labai maloniai nustebino albumo menotyrininkių Agnės Narušytės ir Dovilės Zelčiūtės parašytos recenzijos.
"Žmogus gali apie savo kūrybą nepasakyti nė žodžio, tačiau jo kūrybos ištartys daktiloskopiškai tiksliai liudija patirtų išgyvenimų dydį, suvokimų sunkį ar ilgesio beribiškumą. Kūryba apie žmogų pasako viską, ji diagnozuoja sielą. A. Ostašenkovo Miestas yra neatplėšiama jo dalis. Jo Miestas - tai universalaus ilgesio miestas, savižudžio krantinė, kurioje nuolat rymojama, nuo kurios žvelgiama ne į plotį, bet į gylį, į save", - apie menininko kūrybą rašo D. Zelčiūtė.
"Ostašenkovas eina fotografuoti miesto tada, kai jis skendi rūke. Šis paprastas gamtos reiškinys nėra tik būdas gamtos kontūrams apibendrinti, kad jie taptų labiau paveiksliški nei tikroviški ar fotografiški. Rūkas ne tik minkština, bet ir paslepia atsitiktinius kasdienybės pėdsakus, faktūras, kurios provokuoja studijuoti miesto fiziką, ženklus, kurie siūlo istorines, nacionalines reikšmes. Jeigu paslepia, tai kam? Tam, kad liktų tai, kas sunkiau apčiuopiama, kad miesto garsai netrukdytų išgirsti būties tylos", - rašo A. Narušytė.
"Net pavydas ima, kai supranti, kaip moterys moka pajusti ir išreikšti tą fotografijos sukeltą jausmą. Moterys geba greičiau patirti būseną ir ją įvardyti, jos kitaip mato pasaulį. Norint tokius tekstus parašyti, reikia labai giliai jausti, apnuoginti sielą. Gerbiu tokius meno žmones, kurie gali maksimaliai atsiduoti kūrybai. Bet toks gyvenimas yra pačiam kūrėjui pavojingas", - sako Aleksandras.
Fotomenininko akiratyje - mirtis
- Pastaraisiais metais labai daug kuriate ir rodote visuomenei, ką sukūrėte.
- Aš tiesiog klausausi savo prigimties. Sunku pasakyti, ar jaučiu gyvenimo pilnatvę, harmoniją. Gal ir taip, tačiau kūryba reiškiasi skausmingai, net iki fiziologinių skausmų. Kartais pagalvoju, kad gal man reikia specialisto pagalbos, bet manau, kad protas padės su išgyvenimais susitvarkyti.
- Jei nejaustumėte labiau, nebegalėtumėte kurti?
- Manau, kad išgyventi, kentėti ir kurti - mano likimas, nors tai atsilieps mano gyvenimo laikui. Manau, kad esu pasmerktas, turiu susitaikyti su tuo, kad man skauda. Gyvenu tam, kad skaudėtų. Be skausmo neatsivers plyšiai, pro kuriuos gali pamatyti. Man skausmas - kaip dominantė. O gal man reikia užsidaryti vienuolyne? Bet ar nuo to bus geriau?
- Juk gyvename tam, kad būtume laimingi.
- Daugelis taip gyvena, linksminasi, sėdi kavinėse, plepa su draugais. Reikia gyventi šia diena, bet negalima prarasti ir ryšio su praeitimi. Man nelengva, bet nelengva ir tiems, kurie pinigus daro. Juk jie kenčia nuo atsakomybės, skubėjimo, depresijos. Ir be šių žmonių pagalbos aš negalėčiau išleisti albumo. Pasaulyje vieni negali be kitų. Taip viskas sutvarkyta.
- Albumas "Mano miestas" dvelkia liūdesiu.
- Manyje yra kažkoks kodas. Aš suformuotas sunkios vaikystės, nepriteklio, motinos mirties, kai man buvo vieneri. Kai daug iškenti, viską pradedi matyti kitaip.
- Gal dėl motinos mirties, kitų išgyvenimų daug dėmesio kūryboje ir skiriate mirčiai?
- Išleidau albumą "Kitas krantas", tęsiu šią liniją - fotografuoju žmones, jaunus ir senus, kurių akyse - mirties ženklai. Noriu, kad žmonės imtų gerbti artimuosius, kad susimąstytų, į ką mes pavirsime, kai mumyse nebus gėrio ir užuojautos. Dabar pasaulis keičiasi, stengiamasi patirti kažkokį gyvenimo orgazmą, o kūryba turi pristabdyti šį griaunantį procesą. Savyje kapstausi ir nežinau, ką rasiu. Svarstau, o gal mirtis yra aukščiausia palaimos akimirka? Mirdama mano pamotė šypsojosi. Fotografuodamas mirštančius, jau po valandos jaučiuosi kaip išgręžtas skuduras. Nė pats nežinau, kodėl taip sudėtingai gyvenu. Alinu savo psichiką, trumpinu savo gyvenimą, bet šito atsisakyti negaliu.
|
