Plastilino filmukų kūrėjas vadovauja Šiaulių kino mėgėjams
2008 m. Sausio 11 d.
Šiaulių Kraštas
Marina OSTAPENKO
Viktoras Gundajevas Šiaulių kino meno klubo pirmininkas, kurio didžiausia aistra filmukų iš plastilino kūrimas. Prieš metus pradėjęs vadovauti Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriui Viktoras apleido, tačiau neužmiršo savo pomėgio.
Per metus du plastilino filmukai
28-erių Viktoras filmuoja nuo vaikystės, tuomet, kai filmavimui dar buvo naudojamos kino juostos. Tačiau rimčiau ėmė filmuoti, sulaukęs devyniolikos, kai įsigijo vaizdo kamerą. Nuo 2003 metų dalyvauja mėgėjiškų filmų festivaliuose, kur pristato savo sukurtą animaciją plastilino filmukus.
Šiais laikais tam daug pagalbinių priemonių nereikia. Pakanka skaitmeninės kameros, kompiuterio, rašomojo stalo, ant kurio dėlioju plastilino figūrėles, paprasto plastilino, iš kurio lipdau savo filmukų personažus, ir apšvietimo, kurį man puikiai atstoja dvi lempos, vardino Viktoras.
Plastilino filmuko kūrimas ilgas procesas. Nulipdęs personažą, vėliau jį po truputį perdarau, norėdamas parodyti vieną ar kitą jo judesį, kurių kiekvieną nufilmuoju. Filmukų veiksmo foną kuriu kompiuteriu. Pastangų reikia didelių, tačiau rezultatas jas atperka. Per metus sukuriu daugiausia du filmukus, sakė šiaulietis.
Viktoras juokavo, kad jis, kitaip nei vaidybinių filmų kūrėjai, nesusiduria su prastai vaidinančiais ar įnoringais aktoriais: Nesu priklausomas nuo aplinkos ar aktorių, pakanka bent šiek tiek įvaldyti plastilino techniką, vaizdo kamerą ir mėgėjiškame lygmenyje galima kurti plastilino filmukus. Žinoma, nekalbu apie šios srities profesionalus: filmuką, kurį aš sukurti per mėnesį, jie kurtų pusmetį ar devynis mėnesius, nes tai darytų aukštame lygmenyje, naudodami gerą apšvietimą, specialų plastiliną, tinkamai įgarsintų ir panašiai.
Viktoro filmukų personažai žmonės, gyvūnai. Plastilinas gyva medžiaga, todėl leidžia kurti gyvus personažus, tai nėra sustabarėję, šalti transformeriai, neabejojo pašnekovas. Nemažai jo filmukų nesunkiai galima rasti internete. Tarp Viktoro darbų Medis (2003), Radioaktyvi zona (2004), Laiškas (2005), Cheers (2006), Miško pasaka (2007) ir keletas kitų.
Saugo senus, kuria naujus filmus
Plastilino filmukų Viktoras nebekuria kiek ilgiau nei metus, būtent tiek laiko jis vadovauja Šiaulių kino meno klubui, tačiau ateityje savo pomėgio apleisti nežada. Dabar jis stengiasi, kad nenutrūktų klubo organizuojamų kasmetinių renginių virtinė, kad būtų išsaugota kuo daugiau klubo archyve esančių senųjų filmų.
|
Šiaulių kino meno klube saugomos ir teberenkamos 1950 1990 metų šiauliečių kūrėjų kino juostos, kurios dabar perrašomos skaitmeniniu formatu. Tai ilgas ir kruopštus procesas. Kino juostą pirmiausia reikia specialiai atidrėkinti ir tokiu būdu truputį atstatyti. Rimas Vipas, ilgametis mūsų klubo narys, kino mėgėjas sukonstravo prietaisą, kuris leidžia skaitmeninę kamerą pajungti prie kino projektoriaus. Tokiu būdu daugiausiai filmų perrašė Rimantas Vencevičius, ilgametis Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Perrašytą vaizdą dar reikia apdoroti kompiuteriu, nes vietoj juodai-balto vaizdo perrašomas gelsvas, kartais neatitinka garso takelio ir vaizdo greičiai, kai kuriuos nutrūkusius kadrus tenka iškirpti ir panašiai, darbo subtilybes aiškino pašnekovas.
Archyve sukaupta nemažai filmų, kurie pelnė apdovanojimus įvairiuose respublikiniuose festivaliuose, juos teigiamai vertino kino kritikai. Nemažai šiauliečių autorių filmų dalyvavo Baltijos šalių festivaliuose, tarybų sąjungos festivaliuose Maskvoje, Leningrade.
Dokumentinis kinas Šiauliuose visada buvo populiaresnis, už vaidybinį, vaidybinis populiaresnis už animaciją.
Nuo 1958 metų iki šių dienų Šiaulių universitetas (anksčiau ŠPI) buvo aktyvus mėgėjiško kino židinys. Studentai ir dėstytojai, besidomintys kinu, fiksavo šios mokymo įstaigos gyvenimą. Kino juostoje užfiksuota daug istorinių įvykių paminklų atidengimai, naujų rūmų atidarymas ir panašiai.
Mėgėjų filmuose užfiksuotos istorinės asmenybės žymusis Šiaulių dalininkas Gerardas Bagdonavičius, skulptūras kuriantis Aloyzas Toleikis. Eduardas Pauliukonis daug metų fiksavo teatro gyvenimą, užkulisius, jo filmuose taip pat galima išvysti daug iškilių asmenybių: aktorių ir režisierių, įvairiais laikotarpiais dirbusių Šiaulių dramos teatre.
Tuometiniuose šiauliečių filmuose vaidino įvairūs dabar visuomenėje žinomi žmonės: dainininkas Edmundas Čivinskas, bardas Virgis Stakėnas (apie jį net atskiras filmas sukurtas 1982 metais), A. Ostašenkovo filme Pavasarėjant meilužį vaidino jaunas Vilius Puronas.
Mėgėjų filmuose užfiksuota miesto istorija, buitis, žmonės, pramonės įmonės, mokymo įstaigos, įvairios šventės. Filmus būtina saugoti, kadangi tokių audiovizualinių dokumentų nėra labai daug, sovietmečiu miestą filmavo tik kino mėgėjai ir Panoramos korespondentų punktas. Šiuo metu Šiaulių kino meno klubas net tik saugo kino mėgėjų palikimą, bet ir kuria naujus darbus. Jo projektuose mielai dalyvauja nemažai mėgėjiško kino kūrėjų ir pats klubo pirmininkas.
Šiaulių kino meno klubas kviečia atsiliepti visus šiauliečius, kurie kūrė vaidybinius, dokumentinius ar animacinius filmus kino juostoje. Rašykite kinoklubas@splius.lt.
IŠNAŠA: Viktoro filmukų personažai žmonės, gyvūnai. Plastilinas gyva medžiaga, todėl leidžia kurti gyvus personažus, tai nėra sustabarėję, šalti transformeriai.
